(767.1) 68:4.1 Visos šiuolaikinės visuomeninės institucijos kyla iš jūsų laukinių protėvių primityvių papročių evoliucijos; šiandieninė nusistovėjusi tvarka yra modifikuoti ir išplėsti vakarykščiai papročiai. Kuo įprotis yra individui, tuo paprotys yra grupei, o grupės papročiai išsivysto į liaudies ar genties tradicijas—masinius papročius. Iš šitų ankstyvųjų ištakų savo nepastebimą kilmę gauna visos šiandieninės žmogiškosios visuomenės institucijos.

(767.2) 68:4.2 Reikia turėti omeny, jog papročiai susidarė stengiantis grupės gyvenimą suderinti su masės egzistavimo sąlygomis; papročiai buvo žmogaus pirmoji visuomeninė institucija. Ir visos šitokios gentinės reakcijos kilo dėl to, kad buvo siekiama išvengti skausmo ir pažeminimo, nors tuo pačiu metu buvo stengiamasi patirti malonumą ir valdžią. Liaudiškų papročių kilmė, kaip ir kalbų kilmė, visada yra nesąmoninga ir nenumatyta, ir dėl to visada yra apgaubta paslapties.

(767.3) 68:4.3 Vėlių baimė primityvųjį žmogų skatino įsivaizduoti tai, kas yra viršgamtiška, ir tokiu būdu tvirtai paklojo pagrindus etikos ir religijos tiems galingiems visuomeniniams poveikiams, kurie savo ruožtu iš kartos į kartą išsaugojo nepažeistas visuomenės apeigas ir papročius. Tas vienintelis dalykas, kuris anksti sukūrė ir kristalizavo papročius, buvo tikėjimas, kad mirusieji pavydi tų papročių, kurių jie laikėsi būdami gyvi ir mirdami; dėl to jie siaubingai baudžia tuos gyvus mirtinguosius, kurie išdrįso atsainiai paniekinti tas gyvenimo taisykles, kurias jie gerbė, kada gyveno materialiame kūne. Visa tai geriausiai iliustruoja šiandieninės geltonosios rasės nuolankumas savo protėviams. Vėliau, besivystanti primityvi religija, smarkiai sustiprino vėlių baimę, stabilizuodama papročius, bet besivystanti civilizacija žmoniją vis labiau išlaisvindavo iš baimės gniaužtų ir prietarų vergovės.

(767.4) 68:4.4 Iki Dalamatijos mokytojų išlaisvinančių ir liberalizuojančių mokymų, senovinis žmogus buvo papročių ir ritualų bejėgė auka; primityvųjį laukinį supo begaliniai ritualai. Viską, ką jis darė nuo to laiko, kada atsibusdavo ryte, iki to momento, kai naktį užmigdavo urve, buvo privaloma šitaip daryti—sutinkamai su genties liaudiškais papročiais. Jis buvo papročių tironijos vergas; jo gyvenime nebuvo nieko laisvo, spontaniško, arba originalaus. Nebuvo natūralaus žengimo į priekį link aukštesnės intelektualios, moralinės, ar visuomeninės egzistencijos.

(767.5) 68:4.5 Ankstyvąjį žmogų papročiai sugriebę laikė labai tvirtai; laukinis buvo tikras papročių vergas; bet laikas nuo laiko iškildavo tokie žmonės, kurie išdrįsdavo pasiūlyti naujų mąstymo būdų ir geresnių gyvenimo metodų. Nepaisant šito, primityvaus žmogaus inercija yra biologinis avarinis stabdys tam, kad jis perdaug staigiai neįpultų į perdaug greitai besivystančios civilizacijos griaunantį neteisingą prisitaikymą.

(767.6) 68:4.6 Bet šitie papročiai nėra absoliutus blogis; jų evoliucija turėtų tęstis. Imtis juos iš viso modifikuoti radikalios revoliucijos būdu civilizacijos egzistavimui yra beveik pražūtinga. Paprotys buvo ta tęstinumo gija, kuri civilizaciją išsaugojo. Žmogiškosios istorijos kelias yra nuklotas atmestų papročių ir pasenusių visuomeninių įpročių liekanomis, bet neišliko nė viena civilizacija, kuri savo papročių atsisakė, išskyrus tada, kada ji pasiėmė geresnius ir tinkamesnius papročius.

(767.7) 68:4.7 Visuomenės išlikimas iš esmės priklauso nuo jos papročių pažangios evoliucijos. Papročių evoliucijos procesas atsiranda iš troškimo eksperimentuoti; pateikiamos naujos idėjos—prasideda konkurencija. Besivystanti civilizacija turi pažangią idėją ir toliau egzistuoja; laikas ir aplinkybės galiausiai atsirenka tai, kad išliktų tinkamiausia grupė. Bet tai nereiškia, jog kiekvienas atskiras ir izoliuotas pasikeitimas žmogiškosios visuomenės sudėtyje buvo į gera. Ne! tikrai ne! Nes Urantijos civilizacijos ilgoje kovoje už pažangą buvo daug daug atsitraukimų atgal.