Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 68 Dokumentas. Civilizacijos a... > 1. Apsauginis visuomeninimas >

1. Apsauginis visuomeninimas

(763.4) 68:1.1 Kada žmonės bendrauja artimai, tada dažnai jie išmoksta to, kad vienas kitą pamėgtų, bet primityviojo žmogaus broliškojo jausmo dvasia ir troškimas palaikyti visuomeninius ryšius su kitais žmonėmis neužliedavo savaime. Vietoje šito ankstyvosios rasės iš tikrųjų daugiau mokėsi iš liūdno patyrimo, kad “stiprybė yra sąjungoje,” ir būtent šitos natūralios broliškos simpatijos stoka ir dabar kliudo Urantijoje žmogaus brolystę įgyvendinti tuoj pat.

(763.5) 68:1.2 Susivienijimas anksti tapo išlikimo kaina. Atskirai vienas žmogus buvo bejėgis, jeigu jis neturėjo genties ženklo, patvirtinančio, kad jis priklausė tokiai grupei, kuri tikrai atkeršys už bet kokį jo užpuolimą. Net ir Kaino dienomis buvo pražūtinga vykti į svetimą teritoriją vienam, neturint kokio nors grupinės asociacijos ženklo. Civilizacija yra tapusi žmogaus draudimu nuo prievartinės mirties, tuo tarpu atpildas yra mokamas paklūstant visuomenės įstatymo dideliam skaičiui reikalavimų.

(763.6) 68:1.3 Tokiu būdu primityviąją visuomenę sukūrė būtinybė sąveikauti tarpusavyje ir susivienijimo teikiamas padidintas saugumas. Ir žmogiškoji visuomenė išsivystė per amžių trukmės ciklus kaip šitos baimės būti izoliuotu pasekmė ir priverstinio bendradarbiavimo dėka.

(763.7) 68:1.4 Primityvios žmogiškosios būtybės anksti suvokė, jog grupės yra kažkas daug daugiau ir stipriau negu vien tik jas sudarančių atskirų individų suma. Vienas šimtas žmonių, susivienijusių ir dirbančių sutartinai, gali pajudinti didžiulį akmenį; pora dešimčių gerai treniruotų tvarkos saugotojų gali pažaboti piktą minią. Ir tokiu būdu gimė visuomenė, ne iš to, jog tiesiog buvo sujungti atskiri nariai, bet vietoje šito kaip protingų bendradarbiaujančių narių organizavimo pasekmė. Bet bendradarbiavimas nėra žmogaus natūralus bruožas; iš pradžių bendradarbiauti jis išmoksta iš baimės, o tada vėliau, dėl to, jog suvokia, kad tai yra naudingiausia susidorojant su laiko sunkumais ir apsisaugant nuo tariamų amžinybės pavojų.

(764.1) 68:1.5 Tos tautos, kurios tokiu būdu anksti organizavosi į primityviąją visuomenę, daug veiksmingiau pasinaudodavo gamta, o taip pat geriau apsigindavo nuo kitų žmonių; jos turėjo didesnes išlikimo galimybes; todėl civilizacija Urantijoje tvirtai žengė į priekį, nepaisant daugybės nuosmukių. Ir būtent tiktai dėl to, jog susivienijus padidėjo išlikimo galimybė, daugybei žmogaus padarytų klaidų žmogiškosios civilizacijos nepavyko sustabdyti arba sužlugdyti.

(764.2) 68:1.6 Kad šiuolaikinė kultūringa visuomenė yra gana nesenas reiškinys, tą gerai iliustruoja šiandien išlikusios tokios primityvios visuomeninės sąlygos, kurios apibūdina Australijos vietinius gyventojus ir Afrikos bušmenus ir pigmėjus. Šitose atsilikusiose tautose galima šį tą pamatyti iš pirmykščio grupinio priešiškumo, įtarumo, ir kitų labai antivisuomeniškų bruožų, kurie buvo tokie būdingi visoms primityviosioms rasėms. Šitos senųjų laikų nevisuomeniškų tautų apgailėtinos liekanos iškalbingai įrodo tą faktą, jog natūralus individualistinis žmogaus polinkis negali sėkmingai konkuruoti su pajėgesnėmis ir galingesnėmis visuomeninio progresavimo organizacijomis. Šitos atsilikusios ir įtarios antivisuomeninės rasės, kurios kas keturiasdešimt ar penkiasdešimt mylių šneka skirtinga tarme, iliustruoja, kokiame pasaulyje jūs dabar gyventumėte, jeigu ne sujungti Planetos Princo fizinio personalo mokymai ir rasinių gerintojų Adominių grupių vėlesnieji darbai.

(764.3) 68:1.7 Šiuolaikinė frazė “atgal į gamtą” yra nemokšiškumo klaidžiojimas, tikėjimas, jog kažkada tikrovėje egzistavo išgalvotas “aukso amžius.” Vienintelis pagrindas auksinio amžiaus legendai yra Dalamatijos ir Edeno istorinis faktas. Bet šitos pagerintos visuomenės buvo toli nutolusios nuo utopinių svajonių įgyvendinimo.