Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 59 Dokumentas. Jūrinės gyvybės... > 6. Klimato pereinamasis etapas... >

6. Klimato pereinamasis etapas. Seklinių augalų periodas. Biologinių sukretimų amžius

(682.7) 59:6.1 Šitas periodas pažymi jūrinės gyvybės pagrindinio evoliucinio vystymosi pabaigą ir pereinamojo periodo pradžią, kuris vedė į vėlyvesniuosius sausumos gyvūnų amžius.

(682.8) 59:6.2 Šitas amžius buvo vienas iš didžiausių gyvybės nuskurdinimų. Tūkstančiai jūrinių rūšių žuvo, o sausumos gyvybė dar nebuvo įsitvirtinusi. Tai buvo biologinių sukrėtimų laikas, tas amžius, kada gyvybė nuo žemės paviršiaus ir iš vandenynų gelmių beveik išnyko. Jūrinės gyvybės ilgai erai artėjant prie pabaigos, žemėje buvo daugiau negu vienas šimtas tūkstančių gyvių rūšių. Šitam pereinamajam periodui baigiantis, buvo išlikę mažiau negu penki šimtai.

(682.9) 59:6.3 Šito naujo periodo ypatumai buvo ne tiek dėl žemės plutos atvėsimo ar dėl to, jog ugnikalnių veikla ilgam buvo nutrūkusi, kiek dėl paprastų ir anksčiau egzistavusių poveikių neįprasto susijungimo—jūrų sumažėjimo ir milžiniškų sausumos masyvų didėjančio iškilimo. Ankstesniųjų laikų švelnus jūrinis klimatas nyko, ir greitai formavosi žvarbesnis žemyninio tipo oras.

(683.1) 59:6.4 Prieš 170.000.000 metų didieji evoliuciniai pakitimai ir priderinimai vyko visame žemės paviršiuje. Sausuma kilo per visą pasaulį, kada vandenynų dugnas grimzdo. Atsirado izoliuotų kalnų virtinės. Šiaurės Amerikos rytinė dalis buvo aukštai virš jūros; vakarinė dalis lėtai kilo. Žemynuose buvo daug didelių ir mažų druskingų ežerų ir daug vidinių jūrų, kurias su vandenynais jungė siauri sąsiauriai. Šito pereinamojo periodo klodai savo storiu svyruoja nuo 1.000 iki 7.000 pėdų.

(683.2) 59:6.5 Žemės pluta per šituos sausumos iškilimus smarkiai susilankstė. Tai buvo žemynų iškilimo laikas, išskyrus tai, jog išnyko kai kurie sausumos tiltai, įskaitant ir tuos kontinentus, kurie tokį ilgą laiką buvo sujungę Pietų Ameriką su Afrika ir Šiaurės Ameriką su Europa.

(683.3) 59:6.6 Palaipsniui vidiniai ežerai ir jūros džiuvo visame pasaulyje. Pradėjo atsirasti izoliuoti kalnai ir regioniniai ledynai, ypač pietiniame pusrutulyje, ir daugelyje regionų šitų vietinių ledo formuočių ledynų nuosėdos gali būti randamos net tarp kai kurių viršutinių ir vėlesniųjų anglies nuosėdų. Atsirado du nauji klimatiniai faktoriai—apledėjimas ir sausringumas. Didelė dalis žemės aukštesnių regionų buvo tapę sausringais ir nualintais.

(683.4) 59:6.7 Per visus šituos klimato pasikeitimo laikus taip pat įvyko didžiulės variacijos sausumos augaluose. Iš pradžių atsirado sėkliniai augalai, ir jie suteikė geresnį maisto aprūpinimą vėliau pagausėjusiai sausumos gyvulinei gyvybei. Vabzdžiai pasikeitė radikaliai. Išsivystė ramybės pakopos, kad patenkintų sustabdyto aktyvumo poreikius žiemos arba sausros metu.

(683.5) 59:6.8 Tarp sausumos gyvūnų varlės savo išsivystymo aukščiausią tašką buvo pasiekusios ankstesniajame amžiuje ir sparčiai nyko, bet jos išgyveno, nes galėjo ilgai gyventi net ir džiūstančiuose baseinuose ir tvenkiniuose tais tolimaisiais ir nepaprastai sunkiais laikais. Per šitą varlių nykimo amžių, Afrikoje, įvyko pirmasis žingsnis varlių evoliucijoje į roplius. Ir kadangi sausumos masyvai vis dar buvo sujungti, tai šitas ikiroplinis tvarinys, kvėpuojantis oru, išplito po visą pasaulį. Iki šito laiko atmosfera buvo pasikeitusi tiek, kad nuostabiai pasitarnavo tam, kad palaikytų gyvūnų kvėpavimą. Būtent tuoj po to, kada pasirodė šitos ikiroplinės varlės, Šiaurės Amerika buvo laikinai izoliuota, atkirsta nuo Europos, Azijos, ir Pietų Amerikos.

(683.6) 59:6.9 Palaipsnis vandenynų vandenų atvėsimas daug prisidėjo prie vandenyno gyvybės sunaikinimo. Tų amžių jūriniai gyvūnai laikinai prisiglaudė trijose palankiose prieglaudose: dabartiniame Meksikos įlankos regione, Indijoje Gango užutėkyje, ir Viduržemio jūros baseino Sicilijos įlankoje. Ir būtent iš šitų trijų regionų naujosios jūrinės rūšys, atsiradusios, kad susidurtų su nepalankiomis sąlygomis, vėliau pasklido, kad pripildytų jūras.

(683.7) 59:6.10 Prieš 160.000.000 metų sausumą didžiąja dalimi dengė augmenija, prisitaikiusi paremti sausumos gyvulinę gyvybę, o atmosfera buvo tapusi ideali gyvūnų kvėpavimui. Šitaip baigiasi jūrinės gyvybės sumažinimo periodas ir išbandantys biologinių sukrėtimų laikai, kada buvo atsikratyta visų gyvybės formų, išskyrus tas, kurios turėjo išlikimo vertės ir kurios dėl to turėjo teisę būti planetinės evoliucijos prasidedančių amžių greičiau besivystančios ir labai diferencijuotos gyvybės protėviais.

(684.1) 59:6.11 Šito biologinių sukrėtimų periodo pabaiga, jūsų tyrinėtojams žinomo permės vardu, taip pat pažymi ilgos paleozoinės eros pabaigą, kuri apima vieną ketvirtį planetos istorijos, du šimtus penkiasdešimt milijonų metų.

(684.2) 59:6.12 Milžiniškas gyvybės vandenyno lopšys Urantijoje savo tikslą įgyvendino. Per tuos ilgus amžius, kada sausuma buvo netinkama gyvybei, iki to meto, kada atmosferoje buvo pakankamai deguonies, kad palaikytų aukštesnius sausumos gyvūnus, tada jūra globojo ir maitino ankstyvąją sferos gyvybę. Dabar biologinė jūros reikšmė vis labiau mažėja, nes evoliucijos antrasis etapas pradeda vystytis sausumoje.


(684.3) 59:6.13 [Pateikta Nebadono Gyvybės Nešėjo, vieno iš narių iš pirminio korpuso, paskirto Urantijai.]