(676.5) 59:3.1 Prieš 300.000.000 metų prasidėjo kitas didžiulis sausumos užliejimo periodas. Senovės silūro jūrų įsibrovimas į pietus ir į šiaurę parengė viską, kad būtų apsemta didžioji dalis Europos ir Šiaurės Amerikos. Sausuma nebuvo labai aukštai iškelta virš jūros taip, kad nedaug buvo nuosėdų ties kranto linija. Jūrose knibždėte knibždėjo gyvių su klintinėmis kriauklėmis, ir šitų kriauklių nusėdimas ant jūros dugno, palaipsniui formavo labai storus kalkakmenių sluoksnius. Tai buvo pirmasis plačiai išplitęs kalkakmenių nusėdimas, ir jis praktiškai apėmė visą Europą ir Šiaurės Ameriką, bet ties žemės paviršiumi jo yra tiktai nedaugelyje vietų. Šito senųjų uolienų sluoksnio storis vidutiniškai siekia apie vieną tūkstantį pėdų, bet nuo to laiko didžiąją dalį šitų nuosėdų labai smarkiai deformavo klodų nusėdimai, antsprūdžiai, ir pasislinkimai, ir daug buvo paversta į kvarcą, skalūnus, ir marmurą.
(676.6) 59:3.2 Šito periodo akmens sluoksniuose neužtinkama ugninių uolienų arba lavos, išskyrus pietinės Europos ir rytinio Maino didžiųjų ugnikalnių uolienas ir Kvebeko lavos tekėjimus. Ugnikalnių veikimas didžiąja dalimi buvo praeityje. Tai buvo nuosėdų didingo nusėdimo vandenyje aukščiausias taškas; kalnai formavosi mažai arba iš viso nesiformavo.
(676.7) 59:3.3 Prieš 290.000.000 metų jūra iš žemynų didžiąja dalimi buvo pasitraukusi, o aplink plytėjusių vandenynų dugnas grimzdo. Sausumos masyvai mažai kuo pakito iki to laiko, kada vėl paniro į vandenį. Prasidėjo pirmieji kalnų judėjimai visuose kontinentuose, ir didžiausi iš šitų plutos iškilimų buvo Azijos Himalajai ir didieji Kaledonijos kalnai, nusidriekę nuo Airijos per Škotiją ir tolyn iki Špicbergeno.
(677.1) 59:3.4 Būtent šito amžiaus nuosėdose yra surandama didelė dalis dujų, naftos, cinko, ir švino, dujos ir nafta susidaro iš milžiniškų augalinės ir gyvulinės materijos sankaupų, nusodintų prieš tai buvusio sausumos apsėmimo metu, tuo tarpu mineralinės nuosėdos susidarė dėl vandens nejudančių pelkinių masyvų nusėdimo. Didelė dalis druskinių uolienų nuosėdų priklauso šitam periodui.
(677.2) 59:3.5 Trilobitų labai greitai mažėjo, ir arenos centrą užėmė didesni moliuskai, arba cefalopodai. Šitie gyvūnai išaugdavo iki penkiolikos pėdų ilgio ir vienos pėdos skersmens ir tapo jūrų šeimininkais. Šita gyvūnų rūšis atsirado staiga, ir įsiviešpatavo tarp jūrinės gyvybės.
(677.3) 59:3.6 Šito periodo metu didžiulis ugnikalnių aktyvumas buvo Europos sektoriuje. Niekada per milijonų milijonus metų nebuvo tokių galingų ir plačiai paplitusių ugnikalnių išsiveržimų, kaip tas dabar vyko aplink Viduržemio įdubą ir ypač Britų salų kaimynystėje. Šitas lavos tekėjimas per Britų salų regioną šiandien atrodo kaip 25.000 pėdų storio besikaitaliojantys lavos ir uolų sluoksniai. Šitas uolienas nusodino periodiški lavos tekėjimai, kurie išplito po seklios jūros dugną, tokiu būdu paskleisdami uolienų nuosėdas, o vėliau visa tai buvo iškelta aukštai virš jūros. Galingi žemės drebėjimai vyko šiaurinėje Europoje, ypač Škotijoje.
(677.4) 59:3.7 Okeaninis klimatas išliko švelnus ir vienodas, o šiltos jūros skalavo poliarinės sausumos krantus. Pečiakojų ir kitokios jūrinės gyvybės suakmenėjusios liekanos šitose nuosėdose gali būti užtinkamos iki pat Šiaurės ašigalio. Pilvakojai, pečiakojai, pintys, rifus formuojantys koralai tebegausėjo.
(677.5) 59:3.8 Šios epochos pabaiga liudijo antrąjį silūro jūrų išplitimą su nauju pietinių ir šiaurinių vandenynų vandenų susimaišymu. Tarp jūrinės gyvybės viešpatauja galvakojai, nors palaipsniui vystosi ir diferencijuojasi šalutinės gyvybės formos.
(677.6) 59:3.9 Prieš 280.000.000 metų kontinentai didele dalimi buvo iškilę po antrojo silūro apsėmimo. Šito nugrimzdimo uolienų nuosėdos Šiaurės Amerikoje yra žinomos kaip Niagaros kalkakmenis, nes būtent per šitą uolienų klodą dabar teka Niagaros krioklys. Šitas uolienų sluoksnis nusidriekia nuo rytinių kalnų iki Misisipės slėnio regiono, bet toliau į vakarus nebesitęsia, suka į pietus. Keletas sluoksnių driekiasi per Kanadą, Pietų Amerikos dalis, Australiją ir didžiąją dalį Europos, šitos Niagaros rūšies uolienų vidutinis storis yra maždaug šeši šimtai pėdų. Betarpiškai ant Niagaros nuosėdų daugelyje regionų gali būti randama konlomeratų, molinių skalūnų, ir uolinės druskos rinkinys. Tai antrinio nusėdimo sankaupa. Šita druska nusistovėjo didžiuliuose užutekiuose, kurie pakaitomis tai atsiverdavo jūrai, tai nuo jos atsiskirdavo taip, kad garavimas vyko druskai nusėdant kartu su tirpale buvusia kita materija. Kai kuriuose regionuose šitų druskinių uolienų dugnas yra septyniasdešimties pėdų storio.
(677.7) 59:3.10 Klimatas yra pastovus ir švelnus, ir jūrinės gyvybės suakmenėjusios liekanos nusėda arktiniuose regionuose. Bet iki šitos epochos pabaigos jūros tampa tokiomis sūriomis, kad mažai kokia gyvybė išgyvena.
(677.8) 59:3.11 Artėjant silūro paskutiniojo užliejimo pabaigai, labai smarkiai padidėja echinodermų—akmens lelijų—skaičius, kaip tą rodo krinoidinių klintakmenių nuosėdos. Trilobitai beveik išnyko, ir moliuskai tebelieka jūrų monarchai; koralinių rifų formavimasis labai pagausėja. Per šitą amžių palankesnėse vietose atsiranda pirmieji primityvūs vandens skorpionai. Greitai po šito, ir staiga, pasirodo tikrieji skorpionai—realiai kvėpuojantys oru.
(678.1) 59:3.12 Šitie įvykiai užbaigia jūrinės gyvybės trečiąjį periodą, apimantį dvidešimt penkis milijonus metų, ir jūsų tyrinėtojams žinomą silūro vardu.