(673.1) 59:1.1 Iki šito santykinės ramybės žemės paviršiuje periodo aušros, gyvybė apsiriboja vidinėmis jūromis ir vandenynų pakrante; iki šiol dar neišsivystė nė viena sausumos organizmo forma. Primityvūs jūriniai gyvūnai yra gerai įsitvirtinę ir pasirengę kitam evoliuciniam etapui. Iš šito pradinio gyvulinės gyvybės etapo tipiški išlikusieji yra amebos, atsiradusios prieš tai buvusio pereinamojo periodo pabaigoje.

(673.2) 59:1.2 Prieš 400.000.000 metų jūrinė gyvybė, tiek augalinė, tiek gyvulinė, yra visiškai gerai išplitusi po visą pasaulį. Pasaulio klimatas tampa šiek tiek šiltesnis ir pastovesnis. Įvairių kontinentų jūrų pakrantes apsemia bendras potvynis, ypač Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Atsiranda nauji vandenynai, o senesnieji vandens baseinai labai padidėja.

(673.3) 59:1.3 Augalinė gyvybė dabar pirmą kartą iššliaužia į sausumą ir greitai padaro ryškią pažangą prisitaikydama prie nejūrinės gyvenamosios aplinkos.

(673.4) 59:1.4 Staiga ir be pereinamųjų protėvių pasirodė pirmieji daugialąsčiai gyvūnai. Trilobitai atsirado ir per amžius jie viešpatavo jūrose. Jūrinės gyvybės požiūriu tai yra trilobitų amžius.

(673.5) 59:1.5 Vėlesnėje šito laiko segmento dalyje iš jūros iškilo didelė dalis Šiaurės Amerikos ir Europos. Žemės pluta buvo laikinai stabilizuota, kalnai, arba tiksliau aukšti sausumos iškilumai, kilo palei Atlanto ir Didžiojo vandenynų pakrantes, Vakarų Indijoje, ir pietinėje Europoje. Ištisas Karibų regionas buvo smarkiai iškilęs.

(673.6) 59:1.6 Pieš 390.000.000 metų sausuma buvo vis dar iškilusi. Rytinės ir vakarinės Amerikos ir vakarinės Europos kai kuriose dalyse gali būti užtinkami akmens sluoksniai, pakloti per šituos laikus, ir būtent tai yra seniausios uolienos, kuriose yra suakmenėjusių trilobitų liekanų. Buvo daug į pirštus panašių ilgų įlankų, išsikišančių į sausumos masyvus, kuriose ir nusėdo šitos uolos, turinčios suakmenėjusios gyvybės liekanų.

(673.7) 59:1.7 Per keletą milijonų metų Ramusis Vandenynas ėmė veržtis į Amerikos žemynus. Sausuma grimzdo iš esmės dėl plutos prisiderinimo, nors sausumos šoninis slinkimas, arba kontinentinis šliaužimas, taip pat buvo vienas iš faktorių.

(673.8) 59:1.8 Prieš 380.000.000 metų Azija grimzdo, o visi kiti kontinentai trumpam iškilo. Bet šitai epochai vystantis, naujai atsirandantis Atlanto Vandenynas smarkiai skverbėsi į sausumą visose gretimose pakrantėse. Šiaurės Atlanto arba Arkties jūros tada buvo sujungtos su pietiniais Golfo vandenimis. Kada šita pietinė jūra įsiliejo į Apalačių įdubą, tada jo bangos rytuose dužo į tokius aukštus kalnus kaip Alpės, bet apskritai žemynai buvo neįdomios žemumos, visiškai neturinčios jokio vaizdinio grožio.

(673.9) 59:1.9 Šitų amžių nuosėdiniai klodai yra keturių rūšių:

(673.10) 59:1.10 1. Konglomeratai—materija, nusodinta netoli pakrančių linijų.
(673.11) 59:1.11 2. Smiltainis—nuosėdos, susidariusios sekliuose vandenyse, bet ten, kur bangos buvo pakankamos, kad neleistų nusėsti dumblui.
(673.12) 59:1.12 3. Skalūnai—nuosėdos, susidariusios gilesniame ir ramesniame vandenyje.
(673.13) 59:1.13 4. Klintys—įskaitant trilobitų kriauklelių nuosėdas giliame vandenyje.

(673.14) 59:1.14 Šitų laikų trilobitų suakmenėjusios liekanos turi tam tikrų bazinių bendrybių, kartu su tam tikromis gerai išreikštomis variacijomis. Ankstyvieji gyvūnai, išsivystę iš trijų pirminių gyvybės implantavimų, turėjo būdingus skiriamuosius bruožus; tie, kurie atsirado Vakarų pusrutulyje, šiek tiek skyrėsi nuo tų, kurie buvo iš Euroazinės grupės, ir nuo Australazijinio ar australiškojo-antarktinio tipo.

(674.1) 59:1.15 Prieš 370.000.000 metų įvyko didžiulis ir beveik visos Šiaurės ir Pietų Amerikos nugrimzdimas, po to nuskendo Afrika ir Australija. Tiktai Šiaurės Amerikos kai kurios dalys išliko virš šitų seklių kambro jūrų. Po penkių milijonų metų šitos jūros traukėsi prieš kylančią sausumą. Bet visi šitie sausumos nuskendimo ir sausumos iškilimo reiškiniai buvo nedramatiški, vyko lėtai per milijonus metų.

(674.2) 59:1.16 Šitos epochos sluoksniai, kuriuose yra suakmenėjusių trilobitų liekanų, pasiekia paviršių tai čia, tai ten per visus kontinentus, išskyrus centrinę Aziją. Daugelyje regionų šitos uolienos yra išsidėsčiusios horizontaliai, bet kalnuose jos yra pasvirusios ir iškraipytos dėl spaudimo ir susirangymo. Ir toks spaudimas, daugelyje vietų, pakeitė šitų nuosėdų pirminį pobūdį. Smiltainis buvo paverstas kvarcu, molinis skalūnas pavirto aspidiniu skalūnu, tuo tarpu kalkakmenis buvo paverstas marmuru.

(674.3) 59:1.17 Prieš 360.000.000 metų sausuma vis dar kilo. Šiaurės ir Pietų Amerika buvo gana smarkiai iškilusi. Ėmė iškilti Vakarų Europa ir Britų salynas, išskyrus Velso dalis, kurios buvo giliai nugrimzdusios. Per šituos amžius nebuvo jokių didelių ledo dangų. Įsivaizduojamos ledyninės nuosėdos, atsirandančios sąsajoje su šitais sluoksniais Europoje, Afrikoje, Kinijoje, ir Australijoje, yra paaiškinamos izoliuotų kalnų ledynų arba vėlesnės prigimties ledyninių nuolaužų slinktimi. Pasaulio klimatas buvo okeaninis, ne žemyninis. Pietinės jūros buvo šiltesnės tada negu dabar, ir jos buvo nusidriekusios į šiaurę per Šiaurės Ameriką iki pat ašigalio regionų. Golfo srovė tekėjo per Šiaurės Amerikos centrinę dalį, nukrypdama į rytus, kad skalautų ir sušildytų Grenlandijos krantus, paversdama šitą ledu užklotą kontinentą tikru tropiniu Rojumi.

(674.4) 59:1.18 Jūrinė gyvybė buvo labai panaši visame pasaulyje ir susidėjo iš jūros dumblių, vienaląsčių organizmų, paprasčiausių pinčių, trilobitų, ir kitų vėžiagyvių—krevečių, krabų, ir omarų. Šito periodo pabaigoje atsirado trys tūkstančiai vėžiagyvinių rūšių, iš kurių išliko tiktai du šimtai. Šitie gyvūnai atstovauja tokiai ankstyvosios gyvybės rūšiai, kuri iki šių laikų išliko iš esmės nepakitusi.

(674.5) 59:1.19 Bet tarp gyvųjų tvarinių viešpatavo trilobitai. Jie buvo lyties gyvūnai, ir egzistavo daugelyje formų; būdami prasti plaukikai, jie tingiai plūduriuodavo vandenyje arba šliaužiodavo jūros dugnu, susiraitydami savigynai, kai juos užpuldavo vėliau atsiradę jų priešai. Jie išaugdavo nuo dviejų colių iki vienos pėdos ilgio, ir išsivystė į keturias atskiras grupes: mėsėdžius, žolėdžius, mišrius, ir “purvo ėdikus.” Pastarosios grupės sugebėjimas maitintis didele dalimi neorganine materija—buvo paskutinysis daugialąstis gyvūnas, kuris galėjo šitaip maitintis—paaiškina jų didžiulį pagausėjimą ir ilgą išlikimą.

(674.6) 59:1.20 Toks buvo Urantijos biogeologinis vaizdas baigiantis pasaulio istorijos tam ilgam periodui, kuris apima penkiasdešimt milijonų metų, jūsų geologų pavadintu kambro vardu.