Parapsichologijos mokslo psichologinis straipsnis;



„ DIEVAS „



Tekstą rašė: Indigo žmogus, Kristologas – Kristaus Logas. ( Dievo Prado ir Kristaus atmintinė )

Vidmantas Grinčiukas
1969.08.17



Informacinis leidinys žmonijai
2018.07.23



PASTABA ; Šis realaus Dievo straipsnis „ DIEVAS „ turi būti skaitytojui skaitomas jo tyrume, jautrume ir meilėje, be jokio negatyvinio samprotavimo. Su negatyvinėmis žmoniškosiomis energijomis, straipsnis nebus tinkamai suprastas. Tai tikrovės realaus Dievo žodis, rašomas su meile ir tiesa. Paremtas tikrovės realiais įvykiais, tai yra transcendentiniais reiškiniais.



Laba diena mieli ir brangūs šios temos skaitytojai. Šį straipsnį rašau pagrinde iš mistinio pasaulio, tačiau tai ką rašau yra ne mistika, o reali tiesa atitinkanti nemažiau, kaip 99 – 100 procentų tikrovės. Šiaip žmonės laiko tikroviška tiesa tai ką mato savomis kūniškomis akimis, o visa kita vadina mistika, tačiau mano atvejis yra kitoks nei paprastų žmonių, nes nesu žmogus. Taip, realiai mąstant turiu žmogišką fizinį kūną ( materialų kūną ), tačiau aš esu ne žmogus, o Dievas – Dievas absoliutinėje logikoje. Nors mano absoliutinėje logikoje kūnas negali apimti nematerialaus absoliuto logikos, tačiau per mano gyvenimo žemėje 49 metus ištyriau Dievo absoliuto sandarą, tai yra patį absoliuto pamatą ir pagrindą.

Aš Dievo pasaulyje esu Dievas pradas, tai yra pradas absoliutinės visumos. Pradas ne tik materijos pasaulio, bet ir paties Dievo sandarų. Prieš milijonus metų buvau vienas visoje galaktikų erdvėje. Nebuvo jokios egzistencijos visoje visatoje. Tai yra egzistavau netik be materijos, bet ir be paties Dievo sandarų, kurios šiuo metu yra išsivysčiusios iki nesuskaičiuojamų formų – pavidalų. Šiaip Dievo sandaros yra belytės, tačiau jos savu pobūdžiu yra panašios vienokiu ar kitokiu atveju į moteriškos ar vyriškos lyties formas. Egzistuodamas visiškai vienas visose galaktikose sukūriau moteriškos grandies Dievo fragmentus. Tos moteriškos grandies fragmentai buvo sukurti į pasakiško rojaus egzistenciją. Tuo laiku buvo tik mano paties ir šios minėtos Dievo grandies egzistencija. Egzistencija vyko mums patiems sąveikaujant ir tokiu atveju visatoje viešpatavo rojus. Tačiau, vieną sykį paprašiau tų rojaus fragmentų sukurti materialią egzistenciją, tai yra žemę. Ta vadinamoji rojaus grandis labai mane nuliūdino, nes pasakė, kad materialią egzistenciją sukūrus mes abu prarasime rojų ir nebebūsime kartu, tai yra įsidalinsime į begalybes. Tačiau ji sukūrė, pirmiausiai saulę ir tik po to žemėje egzistenciją. Ji paaiškino, kad man pačiam reikės į žemę eiti gyventi. Žemės planeta yra pirmoji planeta kurioje išsivystė gyvybė. Aš pats žemės nekūriau. Pirmiausiai eksperimentui su gyvybę buvo sukurti dinozaurai ir stebėta kaip gyvybė egzistuoja ir tik po to buvo sukurtas žmogus. Šiaip, kai pradėjo vystytis gyvybė, aš pats tapdavau ta gyvybės formą būdamas erdvėje. Tokie dalykai mane labai baugino, nes tai buvo nepanašu į tobulą egzistenciją. Bet koks gyvis atsirėmė mano, kaip Dievo absoliuto logiką, tai yra minėtos kitos Dievo grandies logiką. Gyvį koregavau ne aš, o kita minėta Dievo rojaus grandis, su kuria aš vos nekiekvieną dieną susiduriu gyvendamas dabartyje žmogaus kūne. Ši man pačiam artimiausia Dievo absoliuto sritis, man kaip žmogui formuoja nesuvokiamas rojų situacijas, tačiau mane nuo tokių reiškinių atskiria žmonija.

Žmonių bendruomenė buvo sukurta per kelias sekundes, kaip lydinys liejamas jį stingdant sukuriant pirmiausiai žmogaus organus. Tai yra nuo galvos pradedant ir baigiant kojomis. Bent jau aš pats tokį reiškinį išgyvenau, tai yra tokio reiškinio formą. Kelių sekundžių bėgyje susiformavo žmogaus kūnas. Žmogui atsiradus žemėje jam buvo neapsakomai sudėtinga ir problematika gyventi gamtoje. Praėjo daug metų, kol jis adaptavosi žemėje. Tokie Dievo daromi stebuklai, kaip žmogaus kūno teleportacija, įvyko man dabar gyvenant žemėje. Dievui tokie dalykai yra visiškai nesudėtingi. Savo knygoje „ gyvenkime tobulai „ rašiau, kaip mikrobangų krosnelė sumažėjo 1/3 dalimi ir kaip einu per laiko diagramas.

Žmonijai gyvenant iki Kristaus laikų, joks žmogus neturėjo pomirtinio gyvenimo, jis buvo kaip gyvūnas. Po Kristaus atėjimo į žemę situacija pasikeitė. Jėzumi Kristumi buvęs asmuo esu aš pats. Religijos nevisai tikslai žino situacijas su Kristumi. Kai aš pirmą sykį įžengiau į žemę, tai aš įžengiau ne iš motinos Marijos įsčių, o Dievo padarytu stebuklu. Aš žemėje išbuvau kažkur apie mėnesį, tiksliai nežinau kiek laiko. Pamatęs žemėję realią tikrovę, kokia situacija yra žemėje atsisakiau joje pasilikti ir pasiprašiau būti prikalamas prie kryžiaus, kaip žmonijos nuodėmės atpirkimas. Nes Dievo kristalų grandis apie kurią anksčiau minėjau, buvo pasirengusi sunaikinti visą žemėje egzistenciją. Tačiau mano prašymu ji buvo palikta egzistuoti ir vystytis, nes daviau žodį grįžti į žemę po 2000 metų, nebe Dievu, o paprasčiausiu žmogumi. Prieš 2000 metų, prieš man gulant ant kryžiaus, buvau nukankintas, beveik be sąmonės buvau, toks kankinimas buvo atliekamas, kad sumažintų kryžiaus kančią. Prie kryžiaus buvau atvežtas arkliniu vežimu. Buvo man ietimi pradurta krūtinė, ką dabar religijos žino, nes dažnai matau nuotraukose pažeistą krūtinę. Žmonių kalbą supratau, nes ne žmogus buvau, o Dievas. Materialios savo išvaizdos beveik neprisimenu, prisiminimuose vien dvasinės grandys. Man išėjus iš to materijos pasaulio, ne iškart susijungiau su Dievu Tėvu, praradau prado poziciją, tapau Dievo Tėvo dalelyte. Tuo laiku buvo visiškai pasikeitusi paties Dievo sandara. Buvo erdvėje Dievas Tėvas su kuriuo bendraudavau. Tačiau aš buvau jo ne dešinėje pusėje, o kairėje. Man pačiam Dievas Tėvas buvo po dešiniai. Vyko kontaktai su Juo, kai žemėje vyko antrasis pasaulinis karas. Tada aš norėjau patekti į žemę, tačiau manęs Dievas Tėvas neleido į žemę. Praėjus lygiai 2000 metų aš privalėjau grįžti į žemę, nes buvau davęs Dievo žodį. Erdvėje egzistavau rojaus padėtyje ir manęs iš tokios pozicijos Dievas Tėvas labai nenorėjo leisti į žemę. Teigė, kad žemėje pražūsiu. Tačiau sulaukiau 49 metus ir visiškai nepražuvau, išlikau ištikimas Dievui Tėvui ir jo niekad nepavedžiau. Sugebėjau išlaviruoti tarp žmonijos, nors mano gyvenimo kelias buvo labai sunkus. Prieš man gimstant žmogumi pats pasirinkau sau Lietuvos ir Ukrainos materijos tėvus ir žalią akių spalvą, nes žalia spalva yra žemės spalva.

Na išties, žemėje gyvendamas atlikau labai daug tyrimų sąveikaujant su Dievo Absoliuto logika. Vienas toks tyrimas buvo padarytas su bažnyčia. Aš per neapgalvojimą padariau nuodėmę ir po tos nuodėmės, mano materijos kūno krūtinės čakroje susiformavo nepakeliamas skausmas, toks stiprus, kad neturėjau kur pasidėti nuo tokio skausmo. Tokiu atveju nuvykau į bažnyčią ir pabučiavau pakabintai Kristaus skulptūrai kojas. Energetinis Dievo pasaulis šokiravo mane, nes pajutau bučinį savo kojose. Kojose pasidarė šilta ir jauku. Dievo kristalinė logistika man suformavo bažnyčios savastį ir per Dievo Tėvo energetikas išsiaiškinau, kad pats esu Kristus. Tuo metu buvau labai atitolęs nuo savo egzistencinės istorijos. Ceremoniją apie mano kaip Kristaus prikalimą prie kryžiaus man atmintį atnaujina viena iš Dievo Absoliuto grandžių, kuri susijusi vien tik su žemės planeta. Ši Dievo grandis glaudžiai siejasi, su mano vien tik kaip žmogaus pozicija. Ji man visiškai pilnos informacijos neatskleidžia.

Man gyvenant žemėje žmogaus kūne, kaip žmogui, Dievas Tėvas neapsakomai myli mane, sakė – teigė, kad esu vienintelis sūnus visatoje. Jis man, per žemėje gyvenimo laiką, sukūrė net septynias planetas. Nes septyni yra mano, kaip žmogaus skaičius. Šį skaičių man pateikia Dievo rojaus kristalinės energetikos. Išties, kai tapau Kristumi, praradau Dievo prado būklę, tapau Dievo Tėvo dalelyte.

Knygą „ GYVENKIME TOBULAI „ parašiau iš savo, kaip žmogaus pozicijos, o šį straipsnį pavadinimu „ DIEVAS „ rašiau ne iš žmogaus pozicijos, o Dievo pozicijos. Aš gyvendamas paprasto žmogaus kūne nepadarau to kūno Dievu, man pačiam yra Dievas žmogus. Aišku ne vien žmogus man Dievas, man Dievas yra be materinis Dievo kontekstas. Tačiau, norint man su juo lygiuotis, tai yra būti Dievu, man būtina labai nutolti nuo pašalinių žmonių grandies, nes pašaliniai žmonės mane padaro, panašiu į juos pačius, žmogumi. Mano fizinis kūnas, į kurį reinkarnavausi kaip Jėzus, yra toks silpnas, kad penkių metų vaikas yra stipresnis už mane, gyvenimo sunkumuose. Kai šis bejėgis materialus kūnas kenčia nuo žmonijos, vyksta pasaulyje katastrofos ir kataklizmos, bei šio kūno skriaudėjai amžiams praranda rojaus poziciją, juos ištinka ligos ir labai blogos savijautos. Jei esu skriaudžiamas žemės planetoje, kaip indigo asmuo, Dievas Tėvas tokių dalykų neatleidžia absoliučiai niekam, nes tokie dalykai nesusiderina su jokia normalia logika.

Toliau tęsdamas temą „ DIEVAS “ norėčiau paminėti vieną tokį dalyką, kaip laiko ir materialios erdvės pokytis susiformuoja. Sekančiai pateikiu situaciją iš savo gyvenimo, gyvenimo žmogaus pozicijose. Būnant namuose man susiformavo labai stiprus jūros ilgesys, meilė jūrai. Nieko nelaukdamas sėdau į savo automobilį ir išvykau prie jūros. Kelyje važiuodamas pasiklydau, nuvažiavau ne ten kur reikia, nes buvo sutemę. Privažiavau miestelį ( bažnytkaimį ), gaila, kad neatkreipiau dėmesio į jo pavadinimą. Jei būčiau atkreipęs dėmesį į jo pavadinimą, galima būtų aiškintis su to miestelio gyventojais realias tikrovės situacijas. Atvykęs į miestelį pamačiau bažnyčią ir taksi automobilį. Jo vairuotojo paklausiau kelio į Palangą. Jis man jį nurodė, kuris buvo vienintelis ta kryptimi, kitų kelių nebuvo, tad ir pasiklysti neįmanoma. Važiuodamas tuo keliu pajutau žvyrkelį ( neasfaltuotą kelio dangą ) ir suabejojau ar teisinga kryptimi važiuoju. Apsisukau ir grįžau prie bažnyčios. Taksi nebebuvo, tad už 15 – 20 metrų užėjau į kavinukę, kuri dirbo vėlyvą vakarą. Joje atsigėriau gėrimo ir po 5 – 10 minučių išėjau iš kavinukės. Kavinukėje paklausiau kelio jos darbuotojų, kurios nurodė lygiai tą patį kelią kurį ir taksistas nurodė, nes tik vienintelis jis buvo. Priėjęs prie savo automobilio netekau žado, nes kur stovėjo bažnyčia, liko žolėmis apaugęs visiškai tuščias laukas. Į tokį reginį žiūrėjau gal 10 minučių, stengdamasis suvokti logika, kas čia per transcendencijos reiškinys. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau tuo pačiu keliu, į kurį ir anksčiau buvau pasukęs. Vėl žado netekau, nes visas kelias buvo padengtas asfaltu, dingo žvyro kelio danga. Sėkmingai pasiekiau jūrą ir buvau laimingas.

Kaip žmogaus protu įmanoma suvokti tokius laiko ir materialios erdvės pokyčius ? Čia reikėtų klausti to miestelio gyventojų, kokia yra realios tikrovės tiesa. Tokie procesai vyksta visatos ( visumos ) Dievo ABSOLIUTO technologinėse galimybėse. Gyvendamas žemėje, patyriau ne vieną panašų transcendentinį atvejį su materijos aplinka. Tai reiškia, žmogaus fizinio kūno, ėjimą per laiko diagramas.

Aš nesu žmogus, nors ir turiu žmogaus fizinį kūną. Tarp žmonių esu žmogus, o tarp Dievo - Dievas. Kalbant atvirai, tai Dievo neįmanoma apibūdinti jokiais žemiškais žodžiais, tačiau kiek įmanoma tai padaryti, tą bandau padaryti. Žmonės matydami mano fizinį kūną, mane laiko tokiu pat žmogumi, kaip jie patys. Tačiau, mano dvasinio kūno jie nemato ir dauguma žmonių negali jo matyti. Ar yra žemėje žmogus pasiekęs Kristaus sąmonę ? Žmonės pasiekę tokią sąmonę, bus pajėgūs tinkamai suprasti mano egzistencinį pamatą, egzistencinį branduolį.

Paminėsiu vieną iš savo, kaip žmogaus patirtą stebuklą, apie žmogaus fizinio kūno teleportaciją. Šis atvejis buvo labai seniai, man turint truputį virš 20 metų. Tuo laiku jaučiausi paprastu, kaip visi žmonės žmogumi. Tyrinėjau Dievo galimybes labai Jį mylėdamas. Sekančiai pateikiu šią situaciją;
Vieną sykį nuėjau į aludę atsigerti alaus ir tenai susitikau savo draugą vardu Vaidas. Tuo metu buvau labai gilioje sąsajoje su Dievu – su Dievu Tėvu. Kai bendravau su Vaidu, mintyse paprašiau Dievo įrodymo apie Jo egzistenciją ir kokios yra Jo galimybės. Mintyse paprašiau teleportuoti žmogų į kitą erdvę ir iš Dievo pajutau informaciją, kad toks reiškinys įmanomas. Praėjus laikui, tai yra po mėnesio kažkur, eidamas mieste pastebėjau Vaidą gėrimų parduotuvėje, perkant alkoholinius gėrimus. Neužėjau į parduotuvę, o nuėjau toliau. Nuėjus apie 100 metrų vėl pastebėjau tą patį Vaidą tik nebe parduotuvėje, o lauko aludėje priklupusį. Net stingtelėjau nuo tokios situacijos. Jei būčiau savo kūnu nejautęs teleportacijos, tai sakyčiau akyse vaidenasi, tačiau vykstant teleportacijai aš ją pajuntu ir tuo metu pajutau dvasiškai, dvasinį – materialų žmogaus kūno perkėlimą iš vienos vietos į kitą.

Kalbant truputį plačiau apie save, tai paminėsiu, kad kompiuterijoje esu sukūręs Marijos atvaizdą, kuri kaip šešėlis yra Dievo akyje, o Dievo akies branduolys yra žemės planeta. Ši nuotrauka man reiškia kaip Dievo akį, o Marija yra moteriškos Dievo srities simbolis. Tos pačios srities, kurią sukūriau Dievo Prado būklėje, apie kurią rašiau šio straipsnio pradžioje. Minėjau, kad Ji man yra artimiausia Dievo sritis, sukoregavusi gyvybę. Tai Dievo kristalinės rojaus grandis, kuri buvo pati pirma mano sukurta, kaip Dievo Prado – Absoliuto grandis. Šios nuotraukos kūrinys yra neeilinis Dievo simbolis. Na išties, turiu sukūręs ir kitą Marijos atvaizdą, su tamsiai mėlyna spalva. Kompiuterijos pagalba sukoregavau nuotrauką, tai yra ant jos užrašiau žodį „ MOTINA “. Šis Marijos simbolis reiškia indigo žmogaus motiną. Indigo, tai Dievo rojaus tobulybės technologijos. Toje nuotraukoje yra lankas, lankas yra Dievo jėginė grandis. Ta grandis turi visur turėti pusiausvyra. Lanko vidurys yra Dievo nulinis taškas ( padėtis, kai nėra Dievo jėgos ). Slenkant į bet kurią lanko pusę, atsiranda Dievo naudojama jėga ir kuo toliau slenkant nuo nulinio taško, tuo labiau didėja Dievo jėga. Reikalinga man stengtis visada palaikyti nulinį tašką, kuo toliau nuslenku nuo nulinio taško, tuo didesnės jėgos formuojasi manyje, kurios gali sugriauti miestus – formuoti žemės planetoje kataklizmas. Nuo nulinio taško poslinkį formuoja pati žmonija, tai yra pats Dievo kūrinys – žmogus. Tokioje situacijoje išvada yra tokia, kad pati žmonija sukelia kataklizmas ( katastrofas ) susijusias su žemės materija. Taipogi, nepamirškime, kad dar egzistuoja ir gamtos žemiški dėsniai. Taigi, šis Marijos atvaizdas su tamsiai mėlyna spalva yra ne tik indigo motina, bet ir Dievo struktūros kitas neeilinis simbolis. Žmonija poslinkį nuo nulinio taško formuoja negatyvu. Žmogui yra būtina turėti nulinį tašką, tai yra blogiausiu atveju būti neutraliu, jei neišeina būti pozityvo grandyse – technologijose. Kuo didesnė žmonijoje negatyvinė grandis, tuo Dievo jėginė grandis pasislenka toliau nuo nulinės lanko padėties. Tačiau, jei žmonija krypsta iš neutralumo į pozityvą, Dievo grandis veikia priešingai. Kuo toliau nuo nulinio taško žmonija krypsta, tuo ji stipriau suartėja su Dievu, tai reiškia, kad ji suartėja su rojaus pozicija.

Baigdamas šią temą „ DIEVAS „ paminėsiu, kas man pačiam yra Dievas Tėvas. Tai viena iš Dievo Absoliuto grandžių, kuri man atskleidė egzistencinį atramos tašką, per neapsakomą meilę žmogaus vaikui. Tai pasakiško rojaus grandis, ši grandis man suformavo egzistencijoje nematyto rojaus šaknis, ši grandis yra rojaus technologijos, viršijančios egzistencinių reiškinių galimybes. Na išties, kalbant plačiau apie mano Dievą Tėvą, tai Jis yra labai sudėtingos egzistencinės grandys. Susidedančios ne vien mano paminėta rojaus technologija, o ir visatos rojaus grandžių technologija, kurios mano fizinis kūnas nebepajėgus pilnai aprėpti.

Savo knygoje „ GYVENKIME TOBULAI „ minėjau, kad Dievas Tėvas yra konkrečių egzistencijų Tėvas, tai yra tiesa, tačiau jo sandara yra labai sudėtinga. Man asmeniškai Dievas Tėvas yra vienoks egzistencijos šaltinis, o kitai egzistencijai, kitoks egzistencinis šaltinis.

Toks dalykas, kaip Jėzaus Kristaus atėjimas į žemę, Dievo daromu stebuklu, kurio dabartyje laukia žmonija, yra neįmanomas. Ką Jis veiktų žemėje būdamas Dievu ? Reikalinga žmogaus pozicijose pragyventi gyvenimą, kad būtų galima vertinti visas absoliutines situacijas – padėtis. Žemėje reikalinga buvo man kaip žmogui eiti Kristaus kelius, kad pats tapčiau Kristumi ir ištirčiau Dievo sandaras. Tik tokiu keliu buvo įmanoma pasaulį tobulinti ir vesti jį į šviesesnes ateitis. Pats Kristaus atėjimas į žemę Dievo daromu stebuklu yra įmanomas tik teoriškai, o ne praktiškai ( padarant tokį Dievo reiškinį ).

Tai tiek gerbiamas – mielas skaitytojau norėjau Jums pasakyti. Į šią mano pateiktą informaciją žiūrėkite labai rimtai, nes ją rašiau ne iš žmogaus pozicijos, o daugiau iš Dievo pozicijos. Aš kaip žmogus esu paaukojęs visą savo gyvenimą Dievui, žmonijos gerovei. Nėra visatoje tokio kito asmens, kuris būtų taip arti Dievo, tai yra būtų pats Dievas, susitapatinant su be materinio Dievo struktūromis. Vienas procentas netiesos gali būti mano, kaip žmogaus rašymo klaidose, bet visumoje pateikta informacija yra idealiai teisinga. Tai yra idealios tiesos kontekstas. Šios informacijos paneigti neįmanoma ne tik Dievo kūriniui – žmogui, bet ir galaktikų visumai. Nėra tokios egzistencijos, kuri būtų pajėgi tai padaryti. Žemės planeta visatoje yra labai vertinama, nes joje gyvena pats Dievas PRADAS, meilės ir tobulumo šaltinis, keičiantis situacijas žemėje į žmonijos tobulinimą gėrio ir dorovės grandyse.

INFORMACINIS LEIDINYS ŽMONIJAI, paremtas Dievo mokslo įrodymais. Čia yra ne tikėjimo žodis, o DIEVO ABSOLIUTO žodis, apimantis visą egzistencijų grandį.



Tekstą rašė Vidmantas Grinčiukas a. k. : 36908170800 ( LIETUVA )

Dievo Absoliuto technologijos ir Jo atmintinė.

Vieta : ( Žemės planeta ).



Pasirašo;

Kristaus ir indigo žmogaus hibridinis kūnas, pagarbiai su meile;

( Indigo Vidmantas ).



Pasirašo : DIEVAS !