Dėsniai > Egzistenciją apibrėžiantys tei... > 1 >

Pirmas teiginys (ir dar antras) leidžia atsikratyti emocinių ir mentalinių prisirišimų prie konors už savęs ribų ir leidžia daug labiau koncentruotis į savęs pažinimą, be visokių išorinių dėmesį atitraukiančių dalykų. Tai taip pat parodo kad žmogus turi būti laimingas, vien būdamas ta sąmone kuria jis yra, suvokdamas save kaip sąmonę, o ne jausdamas kažkokį nepriteklių ir vis stengdamasis jį užpildyti imdamas kažką iš aplinkos. Man visada patiko mąstyti, kad viskas ko žmogui reikia yra jo viduje, kad nėra būtini įvairūs išoriniai dalykai. O kaip ir apsisprendimai turi būti besąlyginiai, remiantis tuo kad žmogus ką nors nusprendė, o ne tai kad išorinės aplinkybės keistų mūsų pasirinkimus. Taip vėlgi artėjama prie savo sąmonės pažinimo.

Trečias teiginys parodo, kad dažnai mes patys prisigalvojame sau taisyklių kas mums neįmanoma, ieškome įvairių metodų tam kad kažko pasiektume, kada dažniausiai užtenka tik pasirinkti visų pirma. Laisvesnis žmogus renkasi besąlygiškai ir renkasi įvairius jam pasmingus dalykus, negalvodamas apie tai kad kažkas nėra įmanoma, jis renkasi vidumi o ne loginiu protu, loginis protas negali numatyti ar suvokti tokių dalykų - jis tik instrumentas. Per atsivėrimą visai kūrinijai, per įsiklausymą į save, į Dievo vedimą iš vidaus įmanoma tampa viskas. Pažvelgus į savo paties daromus pasirinkimus - galime nustatyti kiek laisvi esame.

Ketvirtame teiginyje kalbama apie visko įtraukimą į save, kad viskas iš esmės yra viena kūrinija, ir niekas nėra atsietas vienas nuo kito. Daug kas gali ieškoti priešybių, kaip pvz vyras ir moteris, bet jiems būdingi tie patys norai, troškimai, jiems būdingas tas pats potencialas dvasiškai ir sąmonės tobulėjimo kelyje. Čia galima suvokti, kad ir koks yra kitas žmogus ar aplinka aplink.. visa tai taip pat turi pradžią mumyse. Kaip ir mūsų pačių atsakomybę savotiškai. Nes jeigu ne mūsų sąmonės kokybė, vertybės, mąstymo būdas - mes nebūtųme kiekvieną akimirką ten kur esame.

Penktas teiginys, kalba apie vidinės energijos išvystymą ir įsijautimą į tai kas daroma, vengiant ko nors darymo vien todėl kad tai sugalvota protu, vien todėl kad tai protingai skamba. Tokiu teiginiu vadovaujantis viskas gyvenime tampa laimės patyrimu, o taip būti ir turėtų. Nes gyvenant tuo kas tiesa, patiriama laimė. Galbūt tam reikia patyrimo kažkokio, galbūt kažkam šis teiginys nebus aiškus. Bet nemanau kad žmogus gali dirbtinai ar apsimestinai ką nors daryti, taip ir čia reikia visgi vidinio nuoširdaus suvokimo kad tai būtų įmanoma. Žmogus negali būti optimistu vien todėl, kad optimistų naudingumo koeficientas didesnis ir tame jis protu mato naudą, bet nuoširdžiai neįsijaučia į tai, nesuvokia to savo vidumi kad pats yra tuo.

Šeštame teiginyje kalbama tiesa, kad kiekvienas iš mūsų yra tiesiog besąlyginės meilės būtybė, tačiau tik mūsų prote esantys nuteisimai, nuostatos, teisimas kitų ar savęs, kad yra taip o ne kitaip mus apriboja, sielą uždaro į savotišką kalėjimą, panašiai kaip ir karma mus apriboja elgtis šabloniškai ir autopilotu, vietoje to kad būtų vadovaujamasi gyvų ryšiu, gyvų savo sielos išskleidimu, pažįstant save ir realizuojant save sąryšyje su visa kūrinija.

Septinto teiginio galbūt nelabai suprantu, kaip čia turėtų išsiversti nes yra kiek dviprasmiškai, encompasses gali reikšti kad viskas kas egzistuoja apima viską kas tik egzistuoja, arba tai kad bet kuri dalelė kuri egzistuoja taip pat įtakoja kaip magnetas visų kitų kompasus visko kas egzistuoja. Galbūt reikėtų suprasti kad pasikeitus vienai dalelytei, tai pakeičia visą kūriniją.