(1769.3) 159:5.1 Filadelfijoje, kur dirbo Jokūbas, Jėzus savo mokinius mokė apie karalystės evangelijos teigiamą pobūdį. Kada, jam pateikiant pastabas, jis atvirai aiškino, jog Raštų vienose dalyse tiesos yra daugiau negu kitose, ir savo klausytojus įspėjo, kad savo sielas jie maitintų geriausiu dvasiniu maistu, tada Jokūbas pertraukė Mokytoją, paklausdamas: “Mokytojau, ar nebūtum toks geras, kad mums patartum, kaip savo asmeniniam lavinimui mes galėtume pasirinkti iš Raštų geresnes pastraipas?” Ir Jėzus atsakė: “Taip, Jokūbai, kada jūs skaitote Raštus, tada ieškokite tų amžinai teisingų ir dieviškai gražių mokymų, tokių, kaip:

(1769.4) 159:5.2 “O Viešpatie, sukurk manyje tyrą širdį.
(1769.5) 159:5.3 “Viešpats yra mano piemuo; man nieko nestigs.
(1769.6) 159:5.4 “Mylėk savo artimą kaip save patį.
(1769.7) 159:5.5 “Nes aš, Viešpats tavo Dievas, laikysiu paėmęs tavo dešinę ranką, tardamas, nebijok; aš tikrai tau padėsiu.
(1769.8) 159:5.6 “Taip pat ir tautos daugiau nebesiruoš karui.”

(1769.9) 159:5.7 Ir tai iliustruoja tą būdą, kurio dėka Jėzus, diena iš dienos, mokydamas savo pasekėjus iš hebrajų raštų panaudodavo tai, kas buvo geriausia, ir tą įtraukdavo į mokymus apie naująją karalystės evangeliją. Kitos religijos siūlė mintį apie Dievo artumą žmogui, bet Jėzus Dievo rūpinimąsi žmogumi padarė tokį, koks yra mylinčio tėvo rūpinamasis nuo jo priklausomų vaikų gerove ir tada šitą mokymą pavertė savo religijos kertiniu akmeniu. Ir šitokiu būdu doktrina apie Dievo tėvystę iš tiesų reikalauja, kad būtinai būtų žmogaus brolystės praktika. Dievo garbinimas ir tarnystė žmogui tapo jo religijos pačia esme. Jėzus iš žydų religijos paėmė tai, kas buvo geriausia, ir tą pavertė vertingu fonu naujuose karalystės evangelijos mokymuose.

(1769.10) 159:5.8 Į pasyvias žydų religijos doktrinas Jėzus įvedė teigiamo veiksmo dvasią. Vietoje neigiamo ritualinių reikalavimų laikymosi, Jėzus ragino atlikti tą teigiamą veiksmą, kokio reikalavo jo naujoji religija iš tų, kurie ją priėmė. Jėzaus religiją sudarė ne tiktai tikėjimas tais dalykais, kurių reikalavo evangelija, bet ir šitų dalykų realus atlikimas. Jis nemokė, kad jo religijos esmę sudaro visuomeninė tarnystė, bet jis mokė, kad visuomeninė tarnystė yra viena iš užtikrintų pasekmių, kad turima teisingos religijos dvasia.

(1770.1) 159:5.9 Jėzus nedvejodamas panaudojo iš Raštų geresniąją dalį, tuo tarpu atmetė menkesniąją dalį. Savo didįjį priesaką, “Mylėk savo artimą kaip save patį,” jis paėmė iš to Rašto, kuris sako: “Nekeršyk savosios tautos vaikams, bet iš tiesų mylėk savo artimą kaip save patį.” Jėzus pasinaudojo šito Rašto teigiama puse, tuo tarpu atmetė neigiamą pusę. Jis net priešinosi neigiamam arba pasyviam nesipriešinimui. Jis sakė: “Kada priešas tau trenkia per vieną skruostą, tada tu nestovėk praradęs žadą ir pasyvus, bet su teigiama nuostata atsuk ir kitą skruostą; tai yra, padaryk kokį tik įmanoma geriausią dalyką, kad savo klystantį sielos brolį aktyviu veiksmu išvestum iš blogio kelių į geresnius teisaus gyvenimo kelius.” Jėzus iš savo pasekėjų reikalavo, kad į bet kokią gyvenimo situaciją reaguotų teigiamai ir energingai. Kito skruosto atsukimas, arba bet kokio kito jį tipizuojančio veiksmo atlikimas, reikalauja įniciatyvos, priverčia tikinčiojo asmenybę pasireikšti energingai, aktyviai, ir drąsiai.

(1770.2) 159:5.10 Jėzus nepropagavo negatyvios praktikos, kada pasiduodama įžeidinėjimams tų, kurie galėtų tyčia stengtis nesąžiningai pasinaudoti tais, kurie blogiui nesipriešina, bet vietoje šito jis propagavo, kad jo pasekėjai turėtų būti išmintingi ir pasirengę greitai ir teigiamai gėriu reaguoti į blogį ta prasme, kad jie galėtų veiksmingai nugalėti blogį gėriu. Neužmirškite, jog tikrasis gėris nuolat yra galingesnis už patį žalingiausią blogį. Mokytojas mokė teigiamos teisumo normos: “Kas tiktai nori būti mano mokinys, tas turi nekreipti dėmesio į savąjį aš ir iki pat galo atlikti savo kasdienes pareigas tam, kad eitų su manimi.” Ir jis pats šitaip gyveno tuo, kad “jis darė gerus darbus.” Ir šitą evangelijos aspektą gerai iliustruoja daug parabolių, kurias jis vėliau pateikė savo pasekėjams. Jis savo pasekėjų niekada neragino kantriai vykdyti savo įsipareigojimus, bet vietoje šito jis ragino juos, kad Dievo karalystėje jie gyventų iki galo energingai ir su entuziazmu atliktų savo žmogiškąsias pareigas ir dieviškąsias privilegijas.

(1770.3) 159:5.11 Kada Jėzus savo apaštalus mokė, kad jie, kam nors neteisėtai atėmus iš jų apsiaustą, turėtų atiduoti ir kitą drabužį, tada jis omenyje turėjo ne tiek dar vieną drabužį tiesiogine žodžio prasme, kiek tą mintį, jog reikėtų padaryti ką nors teigiamo tam, jog būtų išgelbėtas blogai pasielgęs žmogus, vietoje senojo patarimo atkeršyti—“akis už akį” ir panašiai. Jėzui pasibjaurėjimą kėlė tiek mintis apie kerštą, tiek ir mintis tapti tiesiog pasyviu neteisingumo stebėtoju ar auka. Šituo atveju jis mokė juos tokių trijų metodų, kaip kovoti su blogiu, ir kaip pasipriešinti blogiui:

(1770.4) 159:5.12 1. Už blogį atsilyginti blogiu—teigiamas, bet neteisingas metodas.
(1770.5) 159:5.13 2. Kentėti blogį nesiskundžiant ir nesipriešinant—grynai neigiamas metodas.
(1770.6) 159:5.14 3. Gėriu atsilyginti už blogį, pareikšti valią tokiu būdu, kad taptum padėties šeimininku, blogį nugalėti gėriu—teigiamas ir teisingas metodas.

(1770.7) 159:5.15 Vienas iš apaštalų kartą paklausė: “Mokytojau, ką aš turėčiau daryti, jeigu nepažįstamasis mane priverstų jo nešulį nunešti vieną mylią?” Jėzus atsakė: “Nesisėsk ir neaimanuok, kad palengvėtų, nors šį nepažįstamąjį pašnibždomis ir keiki. Teisumas atsiranda ne iš tokio pasyvaus požiūrio. Jeigu tu negali sugalvoti nieko veiksmingesnio teigiamo, ką galėtum padaryti, tai bent jau gali šį nešulį nunešti ir antrą mylią. Tai tikrai mes iššūkį neteisiam ir nedoram nepažįstamajam.”

(1770.8) 159:5.16 Žydai buvo girdėję apie tokį Dievą, kuris atleidžia atgailaujantiems nusidėjėliams ir mėgina užmiršti jų prasižengimus, bet tiktai tada, kada atėjo Jėzus, žmonės iš tikrųjų išgirdo apie tokį Dievą, kuris eina ieškoti pasiklydusių avių, kuris iniciatyvos imasi pats, kad nusidėjėlių ieškotų, ir kuris džiaugiasi, kada juos suranda norinčius sugrįžti į Tėvo namus. Šitą teigiamą gaidą religijoje Jėzus išplėtė net iki savo maldų. Jis neigiamą auksinę taisyklę pavertė į teigiamą raginimą siekti žmogiškojo teisingumo.

(1771.1) 159:5.17 Visame savo mokyme Jėzus būtinai vengė atitraukiančių dėmesį smulkmenų. Jis nevartojo įmantrios kalbos ir vengė paprasčiausio poetinio žodžių žaismo vaizdingumo. Kaip taisyklė, gilias prasmes jis išreikšdavo paprastais žodžiais. Iliustravimo tikslu Jėzus daugelio žodžių, tokių, kaip druska, mielės, žvejojimas, maži vaikai, įprastą reikšmę pavartodavo priešinga prasme. Jis kuo veiksmingiausiai panaudodavo antitezę, akimirksnį palygindamas su amžinybe ir taip toliau. Jo vaizdiniai, tokie, kaip “Aklas aklą veda,” buvo pritrenkiantys. Bet didžiausioji stiprybė, kurią turi jo vaizdinis mokymas, yra šio mokymo natūralumas. Jėzus atnešė religijos filosofiją iš dangaus žemyn į žemę. Jis pagrindines sielos reikmes pavaizdavo su nauja įžvalga ir su nauju meilės padovanojimu.