Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 159 Dokumentas. Kelionė po Dek... > 1. Pamokslas apie atleidimą >

1. Pamokslas apie atleidimą

(1762.3) 159:1.1 Vieną vakarą Hipose, atsakydamas į vieno mokinio klausimą, Jėzus savo pamoką paskyrė atleidimui. Mokytojas sakė:

(1762.4) 159:1.2 “Jeigu geraširdis žmogus turi vieną šimtą avių, o viena iš jų pasiklysta, argi jis nedelsiant nepalieka tų devyniasdešimt devynių ir neina ieškoti tos vienos, kuri pasiklydo? Ir jeigu jis yra geras piemuo, tai argi savo pasiklydusios avies neieškos tol, kol ją suras? Ir kada šitas piemuo savo pasiklydusią avį suranda, tada ją užsimeta ant pečių ir, eidamas namo apimtas džiaugsmo, ragina savo draugus ir kaimynus, ‘Džiaukitės su manimi, nes aš suradau savo avį, kuri buvo pasiklydusi.’ Aš pareiškiu, jog danguje yra daug daugiau džiaugsmo dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, negu dėl devyniasdešimt devynių teisių asmenų, kuriems atgaila nereikalinga. Net ir tokiu atveju, manojo Tėvo danguje valia nėra tokia, jog nors vienas iš šitų jo mažų vaikų nuklystų, tuo labiau, kad pražūtų. Jūsų religijoje Dievas gali priimti atgailaujančius nusidėjėlius; karalystės evangelijoje Tėvas jų ieškoti išeina net ir anksčiau negu jie rimtai pagalvojo apie atgailą.

(1762.5) 159:1.3 “Tėvas danguje savo vaikus myli, ir dėl to ir jums reikėtų išmokti vienas kitą mylėti; Tėvas danguje jūsų nuodėmes jums atleidžia; dėl to ir jums reikėtų išmokti vienas kitam atleisti. Jeigu jūsų brolis jums nusidėjo, tai eikite pas jį ir taktiškai ir kantriai parodykite jam jo pražangą. Ir visa tai darykite tada, kada esate tiktai jūs abu vieni. Jeigu jis nori paklausyti jūsų, tada savo brolį jūs esate laimėjęs. Bet jeigu jūsų brolis išgirsti jūsų nenori, jeigu savo klaidingu keliu jis eina ir toliau, tuomet nueikite pas jį vėl, pasiėmę vieną ar du bendrus draugus, kad šitokiu būdu jūs turėtumėte du ar net tris liudininkus, kurie patvirtintų jūsų teiginį ir įsitikintų tuo faktu, kad su savo prasižengusiu broliu jūs elgėtės teisingai ir gailestingai. Dabar, jeigu jis atsisako išgirsti ir jūsų sielos brolius, tuomet visą istoriją jūs galite papasakoti bendruomenei, ir tada, jeigu jis atsisako išgirsti ir broliją, leiskite jiems imtis tokių veiksmų, kokie, jų manymu, yra išmintingi; tegul toks nevaldomas narys iš karalystės būna išvarytas. Nors jūs negalite pretenduoti į tai, kad savo bičiulių sielas teistumėte, ir nors jūs negalite nuodėmių atleisti, arba kokiu nors kitokiu būdu leisti sau uzurpuoti dangiškųjų gausybių prižiūrėtojų teises, bet, tuo pačiu metu, į jūsų rankas buvo patikėta tai, kad jūs turėtumėte palaikyti laikinąją tvarką karalystėje ant žemės. Nors jums neleidžiama kištis į dieviškuosius dekretus dėl amžinojo gyvenimo, bet elgesio veiksmus, kiek jie yra susiję su brolystės žemėje laikinąja gerove, apspręsite jūs. Ir tokiu būdu, visuose šituose reikaluose, susijusiuose su brolijos drausme, ką tik jūs benuspręstumėte žemėje, tas bus pripažinta ir danguje. Nors jūs ir negalite nulemti individo amžinosios dalios, bet įstatymais jūs galite valdyti grupės elgesį, kadangi ten, kur du ar trys iš jūsų susitaria dėl bet kurių iš šitų reikalų ir paprašo manęs, tuomet tas tikrai bus jums padaryta, jeigu jūsų prašymas neprieštarauja manojo Tėvo danguje valiai. Ir visa tai yra tiesa visada, nes, kur drauge susirenka du ar trys tikintieji, ten tarp jų būnu ir aš.”

(1763.1) 159:1.4 Simonas Petras buvo tas apaštalas, kuris vadovavo dirbantiesiems Hipose, ir kada jis išgirdo Jėzų kalbantį šitaip, tada jis paklausė: “Viešpatie, kiek kartų mano brolis gali man nusidėti, o aš jam atleisiu? Septynis kartus?” Ir Jėzus atsakė Petrui: “Ne tiktai septynis kartus, bet net ir septyniasdešimt ir septynis kartus. Dėl to iš tiesų karalystę galima palyginti su tokiu karaliumi, kuris savo tarnams liepė atlikti finansinį patikrinimą. Ir kada jie buvo pradėję šitą sąskaitų patikrinimą, tada pas jį buvo atvestas vienas iš pagrindinių jo tarnų, kuris prisipažino, jog savo karaliui yra skolingas dešimt tūkstančių talentų. Dabar šitas karaliaus dvaro atstovas teisinosi, kad jį užgriuvo sunkūs laikai, ir kad šito įsiskolinimo jis neturi iš ko sumokėti. Ir tokiu būdu karalius įsakė jo turtą konfiskuoti, o jo vaikus parduoti, kad ši skola būtų sumokėta. Kada šitas vyriausiasis tarnas išgirdo šitą žiaurų įsakymą, tada jis parkrito ant žemės prieš karalių ir maldavo jį, kad jis būtų gailestingas ir duotų jam daugiau laiko, sakydamas, ‘Pone, turėk su manimi truputį daugiau kantrybės, ir tikrai aš tau netrukus sumokėsiu viską.’ Ir kada karalius pažvelgė žemyn į šitą nerūpestingą tarną ir į jo šeimą, tada jį apėmė gailestis. Jis davė įsakymą, kad jį paleistų, ir kad jam skolą visiškai atleistų.

(1763.2) 159:1.5 “Ir šitas vyriausiasis tarnas, šitokiu būdu sulaukęs gailestingumo ir gavęs atleidimą iš karaliaus, dirbo toliau, ir suradęs, jog vienas iš jo pavaldinių jam yra skolingas vos vieną šimtą dinarijų, jį sučiupo ir laikydamas už gerklės, pasakė, ‘Sumokėk man viską, ką esi skolingas.’ Ir tada iš tikrųjų šitas bičiulis tarnas parkrito ant žemės prieš vyriausiąjį tarną ir, maldaudamas jį, sakė: ‘Tiktai turėk su manimi kantrybės, ir aš tikrai netrukus tau galėsiu sumokėti.’ Bet vyriausiasis tarnas savo bičiuliui tarnui nenorėjo būti gailestingas, bet vietoje šito įmetė jį į kalėjimą, kol šis skolą tikrai sumokės. Kada kiti tarnai pamatė, kas atsitiko, tada jie taip nusiminė, jog nuėjo ir papasakojo apie tai savo ponui ir šeimininkui, karaliui. Kada karalius išgirdo apie savo vyriausiojo tarno poelgį, tada pasikvietė šitą nedėkingą ir neatlaidų žmogų ir tarė: ‘Tu esi nedoras ir negarbingas tarnas. Kada gailestingumo siekei tu, tai aš dosniai tau atleidau visą tavo skolą. Kodėl gi tu taip pat neparodei gailestingumo savo bičiuliui, net ir taip, kaip gailestingas buvau aš tau.’ Ir karalius buvo tiek įpykęs, kad savo vyriausiąjį tarną perdavė kalėjimo prižiūrėtojams, kad jie galėtų jį laikyti tol, kol jis sumokės visą savo skolą. Ir net esant tokioms sąlygoms, manasis Tėvas danguje tikrai parodys daugiau gailestingumo tiems, kurie dosniai rodo gailestingumą savo bičiuliams. Kaip gi jūs galite ateiti pas Dievą, prašydami, kad jis būtų atlaidus jūsų trūkumams, kada jūs patys savo sielos brolius paprastai baudžiate už tas pačias žmogiškąsias silpnybes? Aš jums visiems sakau: Dosniai jums buvo duodamos karalystės gerosios naujienos; dėl to dosniai jas dalinkite ir savo bičiuliams žemėje.”

(1764.1) 159:1.6 Šitokiu būdu Jėzus iš tiesų mokė apie tuos pavojus ir pailiustruodavo tą nedorumą, kada savo bičiuliams yra surengiamas asmeninis teismas. Palaikyti drausmę būtina, įgyvendinti teisingumą būtina, bet visuose šituose reikaluose turėtų vyrauti brolijos išmintis. Jėzus įstatyminę ir teisminę valdžią suteikė grupei, o ne individui. Net ir šitas valdžios suteikimas grupei neturi būti įgyvendinamas kaip asmeninė valdžia. Visada yra pavojus, jog individo nuosprendį gali iškreipti prietaras arba paveikti aistra. Grupinis svarstymas labiau panašu, jog šiuos pavojus pašalins ir asmeninio šališkumo nedorumą panaikins. Jėzus visada stengėsi nedorumo, atsikeršijimo, ir keršto elementą sumažinti iki minimumo.

(1764.2) 159:1.7 [Septyniasdešimt septynių termino pavartojimas kaip gailestingumo ir tvirtumo pailiustravimas kilo iš Raštų, turint omenyje Lamecho džiūgavimą dėl savo sūnaus Tubalo-Kaino metalinių ginklų, kada šitą pranašesnę ginkluotę lygindamas su savo priešų ginkluote, jis sušuko: “Jeigu už Kainą, beginklį, buvo atkeršyta septynis kartus, tai už mane dabar tikrai bus atkeršyta septyniasdešimt septynis kartus.”]