(1767.3) 159:4.1 Ir tada Jėzus nuėjo į Abilą, kur dirbo Natanielius ir jo pagalbininkai. Natanielius didele dalimi buvo sunerimęs dėl kai kurių Jėzaus pareiškimų, kurie atrodė, jog menkina pripažintų hebrajų raštų autoritetą. Dėl to, šitą vakarą, po įprasto klausimų ir atsakymų laiko, Natanielius nusivedė Jėzų atokiau nuo kitų ir paklausė: “Mokytojau, ar tu galėtum man patikėti tiesą apie šiuos Raštus? Aš matau, jog mus mokydamas tu pateiki tiktai dalį šitų šventųjų raštų—kaip man atrodo tai, kas yra geriausia—ir aš manau, jog tu atmeti rabinų mokymus ta prasme, kad įstatymo žodžiai yra patys tie Dievo žodžiai, kurie buvo su Dievu danguje ir net anksčiau už Abraomo ir Mozės laikus. Kokia yra tiesa apie Raštus?” Kada Jėzus išgirdo savo suglumusio apaštalo klausimą, tada jis atsakė:

(1767.4) 159:4.2 “Natanieli, tu teisingai nusprendei; aš nelaikau Raštų tuo, kuo juos laiko rabinai. Aš tikrai pasikalbėsiu su tavimi apie šituos dalykus, su sąlyga, kad tu apie tai nieko nepasakosi savo sielos broliams, kurie nevisi yra pasirengę tam, jog priimtų šitą mokymą. Mozės įstatymo žodžių ir Raštų mokymų iki Abraomo nebuvo. Tiktai pastaraisiais laikais Raštai iš tiesų buvo surinkti draugėn, kokius juos turime dabar. Nors juose yra tai, kas yra geriausia iš žydų tautos aukščiausių minčių ir troškimų, bet juose taip pat yra ir didelė dalis to, kas visiškai neišreiškia Tėvo danguje charakterio ir mokymų; dėl to iš tų geresniųjų mokymų aš turiu pasirinkti tas tiesas, kurios turi būti surinktos karalystės evangelijai.

(1767.5) 159:4.3 “Šiuos raštus sukūrė žmonės, kai kurie iš jų buvo šventi žmonės, kiti gi nebuvo tokie šventi. Šitų knygų mokymai išreiškia tų laikų, kada jie atsirado, požiūrį ir apsišvietimo laipsnį. Kaip tiesos atskleidimas, pastarieji yra patikimesni už ankstesniuosius. Raštai yra klaidingi ir juos visus sukūrė žmonės, bet nepadaryk klaidos, jie iš tiesų sudaro religinės išminties ir dvasinės tiesos geriausią rinkinį, kokį tik būtų galima šiuo metu surasti visame pasaulyje.

(1767.6) 159:4.4 “Didelė dalis tų knygų nebuvo parašytos tų žmonių, kurių vardus jos turi, bet tai jokiu būdu nesumenkina jose išreikštų tiesų vertės. Jeigu Jonos istorija nebūtų faktas, net jeigu Jona niekada ir nebūtų gyvenęs, vis tiek šito pasakojimo giluminė tiesa, Dievo meilė Nainvehui ir vadinamiesiems stabmeldžiams, būtų nemažiau brangi visiems tiems, kurie myli savo bičiulius žmones. Raštai yra šventi, nes jie pateikia žmonių, kurie ieškojo Dievo, mintis ir veiksmus, ir kurie šituose raštuose paliko užrašytas savo aukščiausias sampratas apie teisumą, tiesą, ir šventumą. Raštuose yra daug to, kas yra tiesa, labai daug, bet savo dabartinio mokymo šviesoje, tu žinai, jog raštuose taip pat yra ir daug to, kas suteikia neteisingą sampratą apie Tėvą danguje, tą mylintį Dievą, kurį aš atėjau atskleisti visiems pasauliams.

(1768.1) 159:4.5 “Natanieli, niekada neleisk sau patikėti nė vieną akimirką tokiais Raštų įrašais, kurie sako, jog meilės Dievas tavo protėviams liepė eiti į mūšį, kad išžudytų visus savo priešus—vyrus, moteris, ir vaikus. Tokie įrašai yra žmonių, nelabai šventų žmonių, žodžiai, ir jie nėra Dievo žodis. Raštai visada atspindėjo, ir visada atspindės, intelektualų, moralinį, ir dvasinį statusą tų, kurie juos sukuria. Argi tu nepastebėjai, kad sampratos apie Jahvę auga savo grožiu ir šlove, kada jas savo įrašuose pateikia vis nauji pranašai, pradedant Samueliu ir baigiant Isaju? Ir tu turėtum prisiminti, jog Raštai yra skirti religiniam mokymui ir dvasiniam vadovavimui. Jie nėra nei istorikų, nei filosofų darbai.

(1768.2) 159:4.6 “Labiausiai apgailėtinas dalykas yra tiesiog ne šitoji klaidinga mintis apie Raštų absoliutų tobulumą ir jų mokymų neklystamumą, bet greičiau šitų šventųjų raštų supainiojantis klaidingas aiškinimas, kokį pateikia tradicijų vergovėje esantys raštininkai ir fariziejai Jeruzalėje. Ir dabar jie tikrai panaudos tiek mokymą apie Raštų įkvėpimą, tiek savo klaidingus jų aiškinimus atkakliai stengdamiesi pasipriešinti šitiems naujesniems karalystės evangelijos mokymams. Natanieli, niekada nepamiršk, tiesos atskleidimo Tėvas neapriboja kokios nors vienos kartos arba kokios nors vienos tautos ribomis. Daug nuoširdžių tiesos ieškotojų buvo, ir toliau bus, supainioti ir nuliūdinti šitų doktrinų apie Raštų tobulumą.

(1768.3) 159:4.7 “Tiesos autoritetas yra pati ta dvasia, kuri gyvena savo gyvųjų pasireiškimų viduje, o ne kitos kartos mažiau apšviestų ir tariamai įkvėptų žmonių negyvi žodžiai. Ir net jeigu šitie senovės šventi žmonės ir gyveno įkvėptą ir kupiną dvasios gyvenimą, bet tai nereiškia, kad panašiai dvasiškai buvo įkvėpti ir jų žodžiai. Šiandien šitos karalystės evangelijos mokymų mes neužrašinėjame, kad, man išėjus, jūs greitai nesusiskaldytumėte į atskiras dėl tiesos besivaržančiųjų grupes todėl, kad mano mokymus jūs aiškintumėte skirtingai. Šitai kartai yra geriausia, jog šitomis tiesomis mes gyventume, tuo pačiu stengdamiesi jų neužrašinėti

(1768.4) 159:4.8 “Gerai įsidėmėk manuosius žodžius, Natanieli, niekas, ką palietė žmogiškoji prigimtis, negali būti laikomas neklystančiu. Dieviškoji tiesa per žmogaus protą iš tikrųjų gali šviesti tolyn, bet ji visada bus gryna tik santykinai ir dieviška tik iš dalies. Tvarinys gali trokšti neklystamumo, bet tiktai Kūrėjai jį turi.

(1768.5) 159:4.9 “Bet mokymo apie Raštus didžiausia klaida yra toji doktrina, kad jie yra užplombuotos paslapties ir išminties knygos, kurias aiškinti drįsta tiktai nacijos išmintingi protai. Dieviškosios tiesos atskleidimus užplombuoja ne kas kitas, kaip tik žmogiškasis nemokšiškumas, aklas prisirišimas, ir siauraprotis nepakantumas. Raštų šviesą tiktai temdo prietarai ir užgožia prietaringumas. Apgaulinga šventumo baimė užkirto kelią tam, jog religiją saugotų sveikas protas. Praeities šventųjų raštų autoriteto baimė veiksmingai užkerta kelią tam, kad šiandienos nuoširdžios sielos priimtų evangelijos naująją šviesą, tą šviesą, kurią taip smarkiai troško išvysti šitie patys Dievą pažįstantys kitos kartos žmonės.

(1769.1) 159:4.10 “Bet liūdniausia yra tai, jog kai kurie iš šių mokytojų, propaguojančių šitą tradicionalizmo šventumą, šitą pačią tiesą žino. Jie šituos Raštų ribotumus daugiau ar mažiau iki galo supranta, bet jie yra moraliniai bailiai, intelektualiai nesąžiningi žmonės. Jie žino tiesą apie šias šventas knygas, bet tokius trikdančius faktus nuo žmonių yra linkę nuslėpti. Ir šitokiu būdu jie iš tikrųjų Raštus pagadina ir iškreipia, paversdami juos tuo vadovu į pavergiančias kasdienio gyvenimo smulkmenas ir autoritetu nedvasiniuose reikaluose vietoje to, kad į šventus raštus kreiptųsi kaip į kitos kartos Dievą pažįstančių žmonių moralinės išminties, religinio įkvėpimo, ir dvasinio mokymo saugyklą.”

(1769.2) 159:4.11 Mokytojo aiškinimas Natanielį apšvietė, ir sukrėtė. Jis ilgai mąstė apie šitą pokalbį savo sielos gelmėse, bet apie šitą pasikalbėjimą nepasakojo nė vienam žmogui tol, kol Jėzus nepakilo į dangų; ir net tuomet jis bijojo perteikti visą pasakojimą apie Mokytojo mokymą.