(1656.2) 147:8.1 Tą naktį, seniai pasišalinus įprastiems klausytojams, Jėzus tęsė savo apaštalų mokymą. Jis pradėjo šitą specialų mokymą pacituodamas iš Pranašo Isajo:

(1656.3) 147:8.2 “’Kodėl gi jūs pasninkavote? Dėl kokios priežasties jūs kankinate savo sielas, nors jūs ir toliau patiriate malonumą iš priespaudos ir mėgaujatės neteisingumu? Žiūrėkite, jūs pasninkaujate nesutarimų ir ginčų labui ir tam, kad smogtumėte nuodėmingumo kumščiu. Bet jūs šitaip tikrai nebepasninkausite dėl to, kad priverstumėte išgirsti savo balsus danguje.

(1656.4) 147:8.3 “‘Ar būtent tokį pasninkavimą aš pasirinkau—vieną dieną, kad žmogus pakankintų savąją sielą? Ar kad nulenktų savo galvą kaip meldas, kad keliaklupsčiautų apsivilkęs ašutine ir pasibarstęs galvą pelenais? Ar jūs išdrįsite šitą pavadinti pasninkavimu ir priimtina diena Viešpaties akivaizdoje? Argi tai nėra toks pasninkavimas, kurį turėčiau pasirinkti aš: išvaduoti iš blogio pančių, atrišti sunkių naštų mazgus, išlaisvinti prispaustuosius, ir sulaužyti bet kokį jungą? Argi tai nėra toks pasninkavimas, kada manąja duona yra pasidalinama su išalkusiu ir kada į mano namus yra atvedami tie, kurie yra benamiai ir vargšai? Ir kada aš pamatysiu tuos, kurie yra nuogi, tada aš juos aprengsiu.

(1656.5) 147:8.4 “Tuomet tikrai jūsų šviesa išauš kaip rytas, tuo tarpu jūsų sveikata labai sparčiai sustiprės. Jūsų teisumas tikrai eis pirma jūsų, tuo tarpu Viešpaties šlovė tikrai bus jūsų užnugario sargas. Tuomet jūs šauksitės Viešpaties ir jis tikrai atsilieps; jūs šauksitės, o jis tikrai pasakys—Štai aš esu čia. Ir visa tai jis padarys, jeigu jūs atsisakysite priespaudos, pasmerkimo, ir tuštybės. Vietoje šito Tėvas nori, kad jūs parodytumėte savąją širdį išalkusiems, ir kad jūs tarnautumėte kenčiančioms sieloms; tada jūsų šviesa tikrai spindės tamsoje, ir net jūsų tamsa iš tiesų bus tokia, kaip vidurdienis. Tuomet Viešpats jus tikrai nuolat ves, suteikdamas pasitenkinimą jūsų sielai ir vis atstatydamas jūsų stiprybę. Jūs tikrai tapsite tokie, kaip palaistytas sodas, kaip šaltinis, kurio vandenys neišseks. Ir tie, kurie padarys šituos dalykus, tikrai sugrąžins buvusią šlovę; jie tikrai iškels daugelio kartų pamatus; jie tikrai bus vadinami sugriautų sienų atstatytojais, saugių kelių, kuriuose būtų gyvenama, restauratoriais.’”

(1656.6) 147:8.5 Ir tuomet, giliai įnaktijus, Jėzus pateikė apmąstymui savo apaštalams tą tiesą, kad dabarties ir ateities karalystėje juos įtvirtino būtent jų įtikėjimas, o ne jų sielos kankinimas ar kūno pasninkavimas. Jis liepė apaštalams gyventi bent jau remiantis senovės pranašo idėjomis, ir išreiškė viltį, kad jie į priekį pažengs nepalyginamai toliau net už Isajo ir senesniųjų pranašų idealus. Paskutinieji jo žodžiai tą naktį buvo: “Būkite vis didesniu laipsniu maloningesni dėka šito gyvojo įtikėjimo, kuris suvokia tą faktą, kad jūs esate Dievo sūnūs, ir tuo pačiu metu jis kiekvieną žmogų suvokia kaip brolį.”

(1656.7) 147:8.6 Buvo po antros valandos ryte, kada Jėzus nustojo šnekėti, ir visi vyrai nuėjo į savo vietas miegoti.