(1653.5) 147:6.1 Paskutiniąją balandžio savaitę, Jėzus ir šie dvylika išvyko iš Betanės būstinės netoli Jeruzalės ir pradėjo savo kelionę atgal į Kapernaumą eidami per Jerichą ir palei Jordano upę.

(1654.1) 147:6.2 Žydų vyriausieji šventikai ir religiniai lyderiai surengė daug slaptų pasitarimų, turėdami tikslą nuspręsti, ką gi daryti su Jėzumi. Visi jie sutarė, jog kažką reikėtų daryti dėl to, kad jo mokymas būtų sustabdytas, bet jie negalėjo susitarti dėl metodo. Jie puoselėjo viltį, jog pilietinė valdžia juo atsikratys taip, kaip Erodas atsikratė Jonu, bet jie pamatė, kad Jėzus savo darbą dirbo taip, kad jo pamokslai romėnų pareigūnams didelio nerimo nesukėlė. Dėl to, vieno susirinkimo metu, kuris įvyko vieną dieną prieš Jėzaus išvykimą į Kapernaumą, buvo nuspręsta, kad jis turi būti suimtas religinio kaltinimo pagrindu ir teisiamas Sanhedrino. Todėl buvo paskirta komisija iš šešių slaptų šnipų tam, kad Jėzų sektų, kad stebėtų jo žodžius ir veiksmus, o kada jie turės surinkę pakankamai įrodymų apie įstatymo pažeidimus ir šventvagystes, kad su savo pranešimu sugrįžtų į Jeruzalę. Šitie šeši žydai apaštališkąją grupę, turėjusią apie trisdešimt žmonių, prisivijo Jeriche, ir, apsimetę, jog nori tapti mokiniais, prisijungė prie Jėzaus pasekėjų šeimos, pasilikdami su grupe iki to meto, kada prasidėjo antroji pamokslavimo kelionė Galilėjoje; tada iš jų trys sugrįžo į Jeruzalę, kad savo pranešimą įteiktų pagrindiniams šventikams ir Sanhedrinui.

(1654.2) 147:6.3 Petras pamokslavo susirinkusioms minioms ties perėjimu per Jordano upę, o kitą rytą jie pajudėjo prieš srovę link Amato. Jie norėjo iš karto eiti tolyn į Kapernaumą, bet čia susirinko tokia minia, kad jie pasiliko trims dienoms, pamokslavo, mokė, ir krikštijo. Tik ankstyvą Sabato rytą, gegužės pirmą dieną, jie pajudėjo link namų. Jeruzalės šnipai buvo įsitikinę, jog dabar užsitikrins pirmąjį kaltinimą prieš Jėzų—kaltinimą dėl Sabato pažeidimo—kadangi jis išdrįso savo kelionę pradėti Sabato dieną. Bet jiems buvo lemta nusivilti, nes, tiesiog prieš pat išvykstant, Jėzus prie savęs pasikvietė Andriejų ir visiems girdint paliepė nueiti tiktai vieno tūkstančio jardų atstumą, kiek leidžiama nukeliauti per žydų Sabato dieną.

(1654.3) 147:6.4 Bet šnipams savosios galimybės, kad apkaltintų Jėzų ir jo pagalbininkus Sabato pažeidimu, nereikėjo ilgai laukti. Kompanijai einant siauru keliu, banguojantys kviečiai, kurie kaip tik tuomet noko, buvo visiškai šalia kelio iš abiejų pusių, ir kai kurie apaštalai, būdami išalkę, nusitraukė prinokusių grūdų ir suvalgė. Keliauninkams buvo įprasta einant keliu pasivaišinti grūdais, ir dėl to toks elgesys visiškai nebuvo laikomas blogas. Bet šnipai griebėsi šito kaip preteksto tam, kad užsipultų Jėzų. Kada jie pamatė Andriejų, rankose betrinantį grūdus, tada priėjo prie jo ir tarė: “Argi tu nežinai, jog neleistina grūdų nusitraukti ir trinti Sabato dieną?” Ir Andriejus atsakė: “Bet mes gi esame alkani ir triname tiktai savo reikmėms; ir nuo kada gi tapo nuodėminga valgyti grūdus Sabato dieną?” Bet fariziejai atsakė: “Jūs nedarote nieko blogo valgydami, bet jūs tikrai pažeidžiate įstatymą, nusiskindami ir ištrindami grūdus tarp savo delnų, jūsų Mokytojas tikrai nepritartų tokiems veiksmams.” Tuomet tarė Andriejus: “Bet jeigu nėra nieko blogo valgyti grūdus, tuomet tikrai, ištrinant juos tarp delnų, vargu ar atliekama daugiau darbo negu grūdus kramtant, ką jūs leidžiate; kodėl gi jūs išvedžiojate dėl tokių smulkmenų?” Kada Andriejus atvirai pareiškė, kad jie yra priekabiautojai, tada jie pasipiktino, ir nulėkę atgal į ten, kur žingsniavo Jėzus, besišnekėdamas su Motiejumi, ėmė protestuoti, sakydami: “Žiūrėk, Mokytojau, tavieji apaštalai daro tą, kas yra neleistina Sabato dieną; jie skina, trina, ir valgo grūdus. Mes esame įsitikinę, jog tu liepsi jiems nustoti tai darius.” Ir tuomet tarė Jėzus kaltintojams: “Jūs iš tikrųjų esate uolūs dėl įstatymo, ir jūs gerai elgiatės, jog prisimenate Sabato dieną, kad ją laikytumėte šventa; bet argi jūs niekada neskaitėte Rašte, kaip vieną dieną, kada Dovydas buvo išalkęs, jis ir tie, kurie buvo drauge su juo, įėjo į Dievo namus ir suvalgė aukojamą duoną, kurios nebuvo leidžiama valgyti niekam, išskyrus šventikus? o Dovydas šitos duonos taip pat davė ir tiems, kurie buvo drauge su juo. Ir argi jūs neskaitėte mūsų įstatyme, jog Sabato dieną yra leistina atlikti daug būtinų dalykų? Ir argi aš, iki pasibaigs diena, nepamatysiu, kaip jūs valgysite tai, ką atsinešėte šitos dienos reikmėms? Mano gerieji žmonės, jūs gerai elgiatės, kad esate uolūs dėl Sabato, bet geriau būtų, kad saugotumėte savo bičiulių sveikatą ir gerovę. Aš pareiškiu, jog Sabatas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus Sabatui. Ir jeigu jūs esate čia su mumis tam, jog sektumėte mano žodžius, tuomet aš atvirai iš tiesų paskelbiu, jog Žmogaus Sūnus yra net ir Sabato šeimininkas.”

(1655.1) 147:6.5 Fariziejus pribloškė ir suglumino jo nuovokumo ir išminties žodžiai. Likusiąją dienos dalį jie praleido atskirai, ir daugiau nebedrįso klausti jokių klausimų.

(1655.2) 147:6.6 Jėzaus antagonizmas žydų tradicijoms ir vergiškoms ceremonijoms visada buvo teigiamas. Jį sudarė tai, ką jis darė ir ką jis tvirtino. Mokytojas nedaug laiko paskyrė neigiamiems pasmerkimams. Jis mokė, jog tie, kurie pažįsta Dievą, gali patirti gyvenimo laisvę neapgaudinėdami savęs leidimais nusidėti. Jėzus tarė apaštalams: “Žmonės, jeigu jūs esate apšviesti tiesos ir iš tikrųjų žinote, ką darote, tuomet jūs esate palaiminti; bet jeigu dieviškojo kelio jūs nežinote, tuomet jūs esate nelaimingi ir jau esate įstatymo pažeidėjai.”