(1649.1) 147:3.1 Antrojo Sabato Jeruzalėje popietę, kada Mokytojas ir apaštalai rengėsi dalyvauti pamaldose šventykloje, Jonas tarė Jėzui, “Eik su manimi, aš tau tikrai kažką parodysiu.” Jonas išsivedė Jėzų už miesto per vienus iš Jeruzalės vartų ir nusivedė prie vandens tvenkinio, vadinamo Betesda. Šitą tvenkinį supo statinys su penkiais dengtais prieangiais, po kuriais laukė didžiulė kenčiančiųjų grupė, ieškodama išgijimo. Tai buvo karštas šaltinis, kurio rusvo atspalvio vanduo ištrykšdavo nereguliariais intervalais dėl dujų susikaupimo uolų kiaurymėse po tvenkiniu. Daugelis tikėjo, kad šitas periodiškas šiltų vandenų kunkuliavimas yra dėl viršgamtinės įtakos, ir buvo toks liaudiškas tikėjimas, jog pirmas žmogus, įžengęs į tą vandenį po tokio ištryškimo, bus išgydytas, kad ir kuo besirgtų.

(1649.2) 147:3.2 Apaštalai buvo kažkiek sunerimę dėl tų apribojimų, kuriuos įvedė Jėzus, o Jonas, jauniausiasis iš šio dvyliktuko, dėl šito suvaržymo buvo ypač neramus. Jis atsivedė Jėzų prie tvenkinio, manydamas, jog susirinkusių kenčiančiųjų vaizdas sukels Mokytojui tokią užuojautą, kad jis bus sujaudintas tiek, jog padarys išgydymo stebuklą, ir šituo visa Jeruzalė bus pritrenkta ir netrukus bus laimėta, jog imtų tikėti į karalystės evangeliją. Tarė Jonas Jėzui: “Mokytojau, matai visus šituos kenčiančiuosius; ar nieko nėra, ką mes galėtume jiems padaryti?” Ir Jėzus atsakė: “Jonai, kodėl gi tu mane gundai, kad aš nusigręžčiau nuo to kelio, kurį aš pasirinkau? Kodėl gi tu ir toliau trokšti, kad stebuklų darymas ir sergančiųjų gydymas pakeistų amžinosios tiesos evangelijos skelbimą? Mano sūnau, aš neturiu daryti to, ko tu trokšti, bet surink draugėn šiuos sergančius ir kenčiančius, kad aš jiems galėčiau tarti nuotaiką pakeliančius ir amžinosios paguodos žodžius.”

(1649.3) 147:3.3 Kalbėdamas tiems, kurie susirinko, Jėzus pasakė: “Daugelis iš jūsų, sergantys ir kenčiantys, esate čia dėl savo ilgamečio klaidingo gyvenimo. Vieni kenčiate nuo laiko nelaimingų atsitikimų, kiti dėl savo protėvių klaidų, tuo tarpu dar kiti kovojate, kadangi jus spaudžia jūsų žemiškosios egzistencijos netobulų sąlygų kliuviniai. Bet manasis Tėvas dirba, ir aš tikrai noriu dirbti, kad jūsų žemiškoji padėtis pagerėtų, bet ypač, kad būtų užtikrintas jūsų amžinasis gyvenimas. Nė vienas iš mūsų negalime padaryti daug dėl to, kad pakeistume gyvenimo sunkumus, tol, kol neatrasime, jog šito nori Tėvas danguje. Pagaliau, mes visi esame įpareigoti vykdyti Amžinojo valią. Jeigu jus visus būtų galima išgydyti nuo jūsų fizinių negalavimų, tai jūs iš tikrųjų stebėtumėtės, bet būtų net ir didingiau, kad jūs būtumėte apvalyti nuo bet kokios dvasinės ligos ir išgydyti nuo visų moralinių ligų. Jūs visi esate Dievo vaikai; jūs esate dangiškojo Tėvo sūnūs. Laiko pančiai gali atrodyti, jog sukelia jums kančią, bet amžinybės Dievas jus myli. Ir kada tikrai ateis teismo metas, tada nebijokite, jūs visi tikrai patirsite, ne tik teisingumą, bet ir didžiulį gailestingumą. Tikrai, tikrai, sakau aš jums: Tas, kuris išgirsta karalystės evangeliją ir tiki į šitą mokymą apie sūnystę su Dievu, turi amžinąjį gyvenimą; tokie tikintieji tikrai jau eina nuo teismo ir mirties į šviesą ir gyvenimą. Ir artinasi toji valanda, kada net ir tie, kurie yra kapuose, tikrai išgirs prisikėlimo balsą.”

(1649.4) 147:3.4 Ir daugelis iš tų, kurie klausėsi, patikėjo karalystės evangelija. Kai kurie iš nesveikųjų buvo tiek įkvėpti ir dvasiškai atgaivinti, jog ėmė skelbti, kad juos taip pat išgydė ir nuo fizinių negalavimų.

(1649.5) 147:3.5 Vienas vyras, kuris daugelį metų buvo prislėgtas ir rimtai kentėjo dėl savo sutrikusio proto negalavimų, džiaugėsi dėl Jėzaus žodžių ir, pasiėmęs savo gultą, nuėjo namo, nors ir buvo Sabato diena. Šitas negaluojantis vyras visus šiuos metus laukė, kad jam padės kažkas; jis buvo tokia savo paties bejėgiškumo jausmo auka, kad jam niekada ir mintis nekilo padėti sau pačiam, o pasirodė, jog tam, kad pasveiktų jam tereikėjo padaryti vienintelį dalyką—pasiimti savo gultą ir nueiti.

(1650.1) 147:3.6 Tada Jėzus tarė Jonui: “Eime iš čia, kol pas mus neatėjo vyriausieji šventikai ir raštininkai ir neapkaltino, kad mes šitiems kenčiantiesiems kalbėjome žodžius apie gyvenimą.” Ir jie sugrįžo į šventyklą, kad prisijungtų prie savo bičiulių, ir netrukus jie visi išėjo praleisti naktį Betanėje. Bet apie šitą savo paties ir Jėzaus apsilankymą prie Betesdos tvenkinio šitą Sabato popietę Jonas niekada nepapasakojo kitiems apaštalams.