Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 139 Dokumentas. Dvylika apašta... > 8. Tomas Didymus >

8. Tomas Didymus

(1561.1) 139:8.1 Tomas buvo aštuntasis apaštalas, ir jį parinko Pilypas. Vėlesniaisiais laikais jis tapo žinomas kaip “abejojantis Tomas,” bet jo bičiuliai apaštalai vargu ar jį laikė nuolat abejojančiu. Tas tiesa, jis turėjo logišką, skeptišką proto tipą, bet jam buvo būdinga tam tikra drąsi ištikimybė, kuri tiems, kurie jį artimai pažinojo, neleido jį laikyti nereikšmingu skeptiku.

(1561.2) 139:8.2 Kada Tomas prisijungė prie apaštalų, tada jam buvo dvidešimt devyneri metai, buvo vedęs, ir turėjo keturis vaikus. Anksčiau jis dirbo dailide ir mūrininku, bet pastaruoju laiku jis buvo žvejys ir gyveno Tarikėjoje, išsidėsčiusioje Jordano vakariniame krante, kur jis išteka iš Galilėjos Jūros, ir jis buvo laikomas šito mažo kaimo svarbiu gyventoju. Jis buvo mažai išsilavinęs, bet turėjo aštrų, mąstantį protą ir buvo nuostabių tėvų, kurie gyveno Tiberijuje, sūnus. Tomas iš visų dvylikos vienintelis turėjo tikrai analitinį protą; jis buvo apaštališkosios grupės tikras mokslininkas.

(1561.3) 139:8.3 Tomo vaikystė nebuvo laiminga; jo tėvai vedybiniame gyvenime iš viso nebuvo laimingi, ir tai atsispindėjo suaugusio Tomo patyrime. Jis užaugo turėdamas polinkį į prieštaravimus ir ginčus. Net ir jo žmona apsidžiaugė, kada pamatė, kad jis prisijungė prie apaštalų; jai palengvėjo nuo tos minties, kad jos pesimisto vyro didžiąją laiko dalį nebebus namuose. Tomas taip pat buvo ir įtarus, ir dėl to buvo labai sunku su juo ramiai sugyventi. Petrą iš pradžių labai nuliūdino Tomas, ir jis pasiskundė savo broliui, Andriejui, kad Tomas yra “šykštus, bjaurus, ir visada įtarus.” Bet kuo daugiau Tomo partneriai jį pažino, tuo labiau jį mėgo. Jie pamatė, kad jis buvo nepaprastai sąžiningas ir nepalaužiamai ištikimas. Jis buvo tobulai nuoširdus ir neabejotinai sakantis tiesą, bet iš prigimties jis buvo priekabių ieškotojas ir suaugo toks, jog taptų tikru pesimistu. Jo analitinis protas turėjo prakeikimą įtarinėti. Jis labai sparčiai ėmė prarasti tikėjimą savo bičiuliais žmonėmis tuo metu, kada prisijungė prie šito dvyliktuko, ir šitokiu būdu jis susipažino su Jėzaus kilniu charakteriu. Šitas ryšys su Mokytoju iš karto ėmė keisti Tomo visą būdą ir įgyvendinti didžiulius pakitimus jo požiūryje į bičiulius žmones.

(1561.4) 139:8.4 Tomo didžiausia stiprybė buvo jo nuostabiai analitinis protas kartu su jo nepalaužiama drąsa—kada jis priimdavo sprendimą. Jo didžiausia silpnybė buvo įtarus abejojimas, kurio jis niekada iki galo ir neįveikė per savo visą gyvenimo laiką materialiame kūne.

(1561.5) 139:8.5 Dvylikos organizacijoje Tomui buvo paskirta parengti ir tvarkyti keliavimo maršrutą, ir jis buvo sumanus apaštališkojo korpuso darbų ir judėjimo reguliuotojas. Jis buvo geras vykdytojas, puikus verslininkas, bet jam trukdydavo besikaitaliojanti jo nuotaika; vieną dieną jis būdavo vienoks, kitą dieną jis būdavo kitoks. Kada jis prisijungė prie apaštalų, tada jis buvo linkęs į melancholiją, bet bendravimas su Jėzumi ir apaštalais didele dalimi jį išgydė nuo šito liguisto apmąstymo apie save.

(1561.6) 139:8.6 Jėzui labai patiko Tomas, ir jis daug kartų, ilgai, ir asmeniškai šnekėjosi su juo. Jo buvimas tarp apaštalų buvo didžiulė paguoda visiems sąžiningiems abejojantiems ir padrąsino daugelį nerimo apimtų protų įžengti į karalystę, net jeigu jie ir negalėjo visų Jėzaus mokymų dvasinių ir filosofinių aspektų suprasti iki galo. Tomo narystė šitame dvyliktuke buvo nuolatinis pareiškimas, kad Jėzus mylėjo net ir nuoširdžiai abejojančius.

(1562.1) 139:8.7 Kiti apaštalai Jėzui rodė didžiulę pagarbą dėl kokio nors ypatingo ir nuostabaus jo turtingos asmenybės bruožo, bet Tomas savo Mokytoją nepaprastai gerbė dėl jo puikiai išbalansuoto charakterio. Tomas vis labiau žavėjosi tuo ir gerbė tą, kuris buvo toks kupinas meilės ir gailestingas, ir vis tik toks nepalenkiamai teisingas ir doras; toks tvirtas, bet niekada nebuvo užsispyręs; toks ramus, bet niekada nebuvo abejingas; toks paslaugus ir užjaučiantis, bet niekada nebuvo įkyrus ar diktatoriškas; toks stiprus, bet tuo pačiu metu toks švelnus; toks savimi pasitikintis, bet niekada nebuvo šiurkštus ar grubus; toks minkštas, bet niekada nebuvo neryžtingas; toks tyras ir nekaltas, bet tuo pačiu metu toks gyvybingas, aktyvus, ir atkaklus; toks iš tikrųjų drąsus, bet niekada nebuvo nutrūktgalvis ar neprotingai rizikuojantis; toks gamtos mylėtojas, bet toks laisvas nuo bet kokio polinkio garbinti gamtą; toks mėgstantis juokus ir toks žaismingas, bet visiškai nebuvo lengvabūdis ir vėjavaikiškas. Būtent šita neprilygstama asmenybės simetrija ir žavėjo Tomą. Iš visų dvylikos apaštalų jis galbūt geriausiai intelektualiai suprato Jėzų ir suvokė jo asmenybę.

(1562.2) 139:8.8 Šio dvyliktuko tarybose Tomas visada būdavo apdairus, pirmiausia pasisakydavo už saugumo politiką, bet jeigu jo konservatyvumui balsų dauguma nepritardavo arba jį atmesdavo, tada jis visada būdavo pirmasis, kuris be baimės išeidavo vykdyti tos priimtos programos. Vėl ir vėl jis ryžtingai priešindavosi kokiam nors projektui, kurį laikydavo lengvabūdišku ir pernelyg įžūliu; jis ginčydavosi iki pat paskutiniųjų, bet kada Andriejus šį pasiūlymą pateikdavo balsavimui ir kada tas dvyliktukas pasirinkdavo tokį veikimą, kuriam jis taip energingai priešinosi, tada Tomas pirmasis tardavo, “Eime!” Jis mokėjo pralaimėti. Jis negriežė danties ir nepuoselėjo įžeistų jausmų. Jis nuolat iš tikrųjų priešinosi tam, kad Jėzus statytų save į pavojų, tačiau, kada Mokytojas nuspręsdavo taip surizikuoti, tada būtent Tomas visada sutelkdavo apaštalus savo drąsiu paraginimu, “Nagi, bičiuliai, eime ir žūkime drauge su juo.”

(1562.3) 139:8.9 Tomas kai kuriais atžvilgiais buvo toks, kaip Pilypas; jis taip pat norėjo, “kad jam parodytų,” bet jo abejonių išorinis pasireiškimas rėmėsi visiškai skirtingais intelektualiais procesais. Tomas buvo analitikas, o ne tiesiog skeptikas. Kai dėl jo asmeninės fizinės drąsos, tai tarp tų dvylikos jis buvo vienas iš drąsiausiųjų.

(1562.4) 139:8.10 Kai kada Tomui būdavo labai sunkių dienų; kartais jis būdavo melancholiškas ir nusiminęs. Dvynės sesutės netektis, sulaukus devynerių metų, jam suteikė daug vaikiško skausmo ir prisidėjo prie jo charakterio problemų vėlesniuoju gyvenimo laikotarpiu. Kada Tomas būdavo nusiminęs, kartais būtent Natanielius jam padėdavo atsigauti, kartais pagelbėdavo Petras, o neretai tą padarydavo ir vienas iš Alfiejaus dvynių. Kada jis būdavo labiausiai prislėgtas, tada, deja, jis visada stengdavosi vengti tiesiogiai susitikti su Jėzumi. Bet Mokytojas apie tai žinojo viską ir jautė savo apaštalui supratingą užuojautą, kada jis būdavo šitaip kamuojamas depresijos ir apimtas abejonių.

(1562.5) 139:8.11 Kartais Andriejus leisdavo Tomui vienam išeiti dienai ar dviem. Bet jis greitai suprato, kad toks kelias nėra išmintingas; jis netrukus pamatė, kad jam geriausia, kada jis yra prislėgtas, toliau dirbti savo darbą ir likti netoli savo bičiulių. Bet nesvarbu, kas vykdavo jo emociniame gyvenime, jis ir toliau teisingai veikdavo kaip apaštalas. Kada iš tikrųjų ateidavo laikas veikti, tada būtent Tomas visada tardavo, “Eime!”

(1562.6) 139:8.12 Tomas yra puikus pavyzdys, kaip žmogiškoji būtybė, kuri turi abejonių, jas sprendžia ir įveikia. Jis turėjo nuostabų protą; jis nebuvo besikabinėjantis kritikas. Jis buvo logiškas mąstytojas; jis buvo Jėzaus ir jo bičiulių apaštalų rimtas išbandymas. Jeigu Jėzus ir pats jo darbas nebūtų buvę tikra, tai toks žmogus, kaip Tomas, nebūtų pasilikęs nuo pradžios iki pat galo. Jis turėjo aštrų ir užtikrintą tiesos jausmą. Vos tik pirmą kartą iškilus suktybei ir apgaulei, Tomas būtų juos visus apleidęs. Mokslininkai gali ir nesuprasti visko apie Jėzų ir jo darbą žemėje iki galo, bet su Mokytoju ir jo žmogiškaisiais pagalbininkais gyveno ir dirbo toks žmogus, kurio protas buvo tikro mokslininko protas—Tomas Didymus—ir jis tikėjo į Jėzų iš Nazareto.

(1563.1) 139:8.13 Tomas pergyveno išmėginimo laikotarpį teismo ir nukryžiavimo dienomis. Jį kurį laiką buvo apėmusi visiška neviltis, bet jis sutelkė savo drąsą, liko su apaštalais, ir buvo kartu su jais, kad pasveikintų Jėzų prie Galilėjos Jūros. Kažkurį laiką jis buvo pasidavęs pilnai abejonių depresijai, bet galiausiai sutelkė savo įtikėjimą ir drąsą. Apaštalams po Pentakosto jis davė išmintingų patarimų ir, kada persekiojimai tikinčiuosius išblaškė, tada nuvyko į Kretą, Kiprą, Šiaurės Afrikos pakrantę, ir Siciliją, skelbdamas karalystės gerąsias naujienas ir krikštydamas tikinčiuosius. Ir Tomas toliau tęsė pamokslavimą ir krikštijimą, kol Romos valdžios agentų buvo suimtas ir nužudytas Maltoje. Vos kelioms savaitėms likus iki savo mirties jis ėmė užrašinėti Jėzaus gyvenimą ir mokymus.