(1558.2) 139:6.1 Natanielių, šeštąjį ir paskutinįjį iš apaštalų, kuriuos pasirinko pats Mokytojas, pas Jėzų atvedė jo draugas Pilypas. Su Pilypu jis buvo susijęs keliose verslo sferose, ir, su juo, buvo pakeliui pas Joną Krikštytoją, kada jie sutiko Jėzų.

(1558.3) 139:6.2 Kada Natanielius prisijungė prie apaštalų, tada jam buvo dvidešimt penkeri metai, ir šioje grupėje jis buvo antras pagal jaunumą. Septynių narių šeimoje jis buvo jauniausias, nevedęs, ir vienintelė parama pasenusiems ir pasiligojusiems tėvams, su kuriais jis ir gyveno Kanoje; jo broliai ir seserys turėjo savo šeimas arba buvo mirę; ir nė vienas negyveno ten. Natanielius ir Judas Iskarijotas buvo du labiausiai išsilavinę vyrai tarp šių dvylikos. Natanielius anksčiau galvojo tapti pirkliu.

(1558.4) 139:6.3 Jėzus pats nedavė Natanieliui pravardės, bet tie dvylika netrukus ėmė jį vadinti tokiais žodžiais, kurie reiškė sąžiningumą, nuoširdumą. Jis buvo “be klastos.” Ir tai buvo jo didžioji vertybė; jis buvo tiek sąžiningas, tiek nuoširdus. Jo charakterio silpnoji vieta buvo jo pasididžiavimas; jis labai didžiavosi savo šeima, savo miestu, savo reputacija, ir savo nacija, visa tai yra pagirtina, jeigu nenueinama su tuo perdaug toli. Bet Natanielius su savo asmeniniais išankstiniais nusistatymais buvo linkęs pasiekti kraštutinumą. Jis buvo linkęs apie žmones spręsti pagal iš anksto susidarytą savo asmeninę nuomonę. Jis iš karto pateikė šį klausimą, dar iki susitikimo su Jėzumi, „Argi kas nors tokio doro gali kilti iš Nazareto?” Bet Natanielius nebuvo užsispyręs, net jeigu jis ir didžiavosi. Jis greitai savo nuomonę pakeitė į priešingą, kada tik pažvelgė Jėzui į akis.

(1558.5) 139:6.4 Daugeliu požiūrių Natanielius tarp tų dvylikos buvo keistas genijus. Jis buvo apaštališkasis filosofas ir svajotojas, bet jis buvo labai praktiško tipo svajotojas. Jo gilios filosofijos laikotarpiai kaitaliodavosi su reto ir ironiško humoro periodais; kada būdavo gerai nusiteikęs, tada tarp tų dvylikos jis galbūt būdavo geriausias istorijų pasakotojas. Jėzui labai patiko klausytis Natanieliaus kalbų tiek apie rimtus, tiek ir apie lengvabūdiškus dalykus. Natanielius į Jėzų ir į karalystę ėmė žiūrėti vis rimčiau, bet niekada rimtai nežiūrėjo į save.

(1558.6) 139:6.5 Natanielių visi apaštalai mylėjo ir gerbė, ir jis su jais sutarė nuostabiai, išskyrus Judą Iskarijotą. Judas manė, kad Natanielius į savo apaštalystę žiūrėjo nepakankamai rimtai, ir kartą išdrįso slapta nueiti pas Jėzų ir pateikti skundą prieš jį. Jėzus atsakė: “Judai, įdėmiai stebėk savuosius žingsnius, nepervertink savosios padėties. Kuris iš mūsų yra kompetentingas teisti savo brolį? Būtent Tėvo valia nėra tokia, kad jo vaikai dalyvautų tiktai rimtuose gyvenimo reikaluose. Leisk man pakartoti: aš atėjau tam, kad mano broliai materialiame kūne daug daugiau patirtų džiaugsmo, linksmumo, ir gyvasties. Tuomet, Judai, eik ir daryk gerai tai, kas buvo patikėta tau, bet palik Natanielių, savo brolį, pačiam atsiskaityti prieš Dievą.” Ir prisiminimas apie tai, o taip pat ir apie daugelį kitų panašių patyrimų, ilgam pasiliko save patį apgaudinėjančio Judo Iskarijoto širdyje.

(1559.1) 139:6.6 Daug kartų, kada Jėzus būdavo išėjęs į kalnus su Petru, Jokūbu, ir Jonu, o reikalai tarp apaštalų imdavo aštrėti ir kildavo ginčai, kada net ir Andriejus abejodavo, ką pasakyti tokiems nelaimingiems savo sielos broliams, tada šitą įtampą Natanielius išsklaidydavo filosofine pastabėle ar humoro akimirka; taip pat, ir gero humoro.

(1559.2) 139:6.7 Natanieliaus pareiga buvo rūpintis šito dvyliktuko šeimomis. Dažnai jis nedalyvaudavo apaštališkose tarybose, nes kada sužinodavo, jog liga arba kas nors nepaprasto nutikdavo kuriam nors iš jo globotinių, tai negaišdamas vykdavo į tuos namus. Tie dvylika buvo tikrai ramūs, žinodami, kad jų šeimų gerovė yra saugi Natanieliaus rankose.

(1559.3) 139:6.8 Natanielius labiausiai gerbė Jėzų už jo pakantumą. Jis niekada nepavargdavo mąstyti apie Žmogaus Sūnaus platų akiratį ir nuoširdų gailestį.

(1559.4) 139:6.9 Natanieliaus tėvas (Baltramiejus) numirė netrukus po Pentakosto dienos, po šito šis apaštalas nuvyko į Mesopotamiją ir Indiją, skelbdamas karalystės gerąsias naujienas ir krikštydamas tikinčiuosius. Jo sielos broliai niekada nesužinojo, kas nutiko kažkada buvusiam jų filosofui, poetui, ir humoristui. Bet jis taip pat buvo didis žmogus karalystėje ir daug padarė, kad išplatintų savojo Mokytojo mokymus, nors jis ir nedalyvavo vėlesnės krikščioniškosios bažnyčios organizavime. Natanielius mirė Indijoje.