(1548.5) 139:1.1 Andriejus, karalystės apaštališkojo korpuso pirmininkas, gimė Kapernaume. Šeimoje, kurioje buvo penki vaikai—jis pats, jo brolis Simonas, ir trys seserys—jis buvo vyriausias vaikas. Jo tėvas, dabar miręs, buvo Zabediejaus partneris žuvų džiovinimo versle Betsaidoje, Kapernaumo žvejybos uoste. Kada Andriejus tapo apaštalu, tada jis buvo nevedęs, bet gyveno viename name su savo vedusiu broliu Simonu Petru. Abu buvo žvejai ir Zabediejaus sūnų Jokūbo ir Jono partneriai.

(1548.6) 139:1.2 26 m. po Kr. gim., tais metais, kada jis buvo pasirinktas apaštalu, Andriejui buvo 33 metai, jis buvo visais metais vyresnis už Jėzų ir vyriausias iš apaštalų. Jo protėvių linija buvo nuostabi ir jis buvo gabiausias vyras tarp šitų dvylikos. Išskyrus iškalbą, jis savo partneriams prilygo beveik bet kurioje srityje, kokią tik buvo galima įsivaizduoti. Jėzus Andriejui niekada nedavė pravardės, broliško vardo. Bet net ir taip, kaip apaštalai greitai pradėjo Jėzų vadinti Mokytoju, taip Andriejui jie ėmė taikyti pravardę, kuri reiškė tą patį, kaip Šefas.

(1549.1) 139:1.3 Andriejus buvo geras organizatorius, bet dar geresnis administratorius. Jis buvo vienas iš tų narių, kurie sudarė keturių apaštalų vidinį ratą, bet kadangi Jėzus jį paskyrė apaštališkosios grupės vadovu, tai jis turėjo atlikti pareigas su savo sielos broliais, tuo metu, kada likusieji trys artimai bendraudavo su Mokytoju. Iki pat pačios pabaigos Andriejus išliko apaštališkojo korpuso dekanu.

(1549.2) 139:1.4 Nors Andriejus niekada nebuvo veiksmingas pamokslininkas, bet jis buvo sumanus asmeninės veiklos darbininkas, būdamas šios karalystės pirmeivis misionierius tuo, kad kaip pirmasis pasirinktas apaštalas jis nedelsiant atvedė pas Jėzų savo brolį Simoną, kuris vėliau tapo vienu didingiausių karalystės pamokslinimkų. Andriejus buvo pagrindinis Jėzaus politikos rėmėjas, kad asmeninio darbo programa būtų panaudojama kaip priemonė šį dvyliktuką rengiant karalystės pasiuntiniais.

(1549.3) 139:1.5 Nesvarbu, ar Jėzus apaštalus mokydavo atskirai, ar pamokslaudavo miniai, Andriejus paprastai žinodavo, kas ten vyksta; jis buvo supratingas vykdytojas ir sumanus administratorius. Jis nedelsiant priimdavo sprendimą bet kokiu jam pateikiamu klausimu, nebent jis manydavo, kad tos problemos sprendimas pranoksta jam suteiktų įgaliojimų ribas, tokiu atveju jis eidavo tiesiai pas Jėzų.

(1549.4) 139:1.6 Andriejus ir Petras buvo labai nepanašūs charakteriu ir temperamentu, bet visiems laikams reikia pripažinti jų nuopelną, kad jie abu sutarė nuostabiai. Andriejus niekada nepavydėjo Petrui jo oratoriškų sugebėjimų. Nedažnai galima matyti Andriejaus tipo vyresnį žmogų, kuris turėtų tokią didžiulę įtaką jaunesniam ir talentingam broliui. Andriejus ir Petras niekada neatrodė, kad bent mažiausia dalimi jaustų pavydą vienas kitam dėl sugebėjimų ar pasiekimų. Vėlai Pentakosto dienos vakare, kada, daugiausia energingo ir įkvepiančio Petro pamokslavimo dėka, karalystė buvo papildyta dviem tūkstančiais sielų, tada Andriejus savo broliui tarė: “Aš šito padaryti negalėčiau, bet aš džiaugiuosi, kad turiu tokį brolį, kuris tą padaryti gali.” Į tai Petras atsakė: “O jeigu tu manęs nebūtum atvedęs pas Mokytoją ir manęs nebūtum atkakliai laikęs, kad aš likčiau su juo, tai aš nebūčiau buvęs čia, kad šitą padaryčiau.” Andriejus ir Petras buvo išimtis iš taisyklės, įrodydami, jog net ir broliai gali kartu gyventi taikiai ir dirbti drauge veiksmingai.

(1549.5) 139:1.7 Po Pentakosto Petras buvo įžymus, bet vyresniojo Andriejaus niekada neerzino tai, kad per likusią savo gyvenimo dalį jis buvo pristatinėjamas kaip “Simono Petro brolis.”

(1549.6) 139:1.8 Iš visų apaštalų, Andriejus žmones pažinojo geriausiai. Jis žinojo, kad Judo Iskarijoto širdis brandina nelaimę, dar tada, kada nė vienas iš jų net ir neįtarė, jog su jų iždininku kažkas yra ne taip; bet jis apie savo nuogąstavimus neprasitarė niekam. Andriejus labai pasitarnavo karalystės labui patardamas Petrui, Jokūbui, ir Jonui renkantis pirmuosius misionierius, kurie buvo išsiųsti skelbti evangelijos, o taip pat ir šitiems pirmiesiems lyderiams patardamas, kaip organizuoti administracinius karalystės reikalus. Andriejus turėjo didžiulį talentą atrasti jaunų žmonių paslėptas galimybes ir nematomus sugebėjimus.

(1549.7) 139:1.9 Labai greitai po Jėzaus pakilimo į dangų, Andriejus ėmė užrašinėti savo asmeninius prisiminimus apie daugelį savo iškeliavusio Mokytojo pasisakymų ir poelgių. Po Andriejaus mirties šitų asmeninių užrašų kiti egzemplioriai buvo padauginti ir laisvai keliavo per krikščionių bažnyčios pirmųjų mokytojų rankas. Vėliau šitie Andriejaus juodraštiniai užrašai buvo redaguojami, taisomi, keičiami, ir papildomi tol, kol jie tapo visai nuosekliu pasakojimu apie Mokytojo žemiškąjį gyvenimą. Paskutinieji iš šitų pakeistų ir pataisytų egzempliorių buvo sunaikinti per gaisrą Aleksandrijoje praėjus maždaug vienam šimtui metų po to, kada originalą buvo parašęs pirmasis iš dvylikos pasirinktų apaštalų.

(1550.1) 139:1.10 Andriejus buvo aiškios įžvalgos, logiško mąstymo, ir tvirto sprendimo žmogus, kurio charakterio didžiulę stiprybę sudarė jo nuostabus stabilumas. Jo temperamento trūkumas buvo tai, kad jam stigo entuziazmo; daug kartų savo partnerių jis nepadrąsino apgalvotu pagyrimu. Ir šitas santūrumus, nepagiriant savo draugų už vertus pasiekimus, kilo iš jo pasibjaurėjimo saldžiažodžiavimu ir nenuoširdumu. Andriejus buvo vienas iš tų kuklių vyrų, kurie yra visapusiški, subalansuoto temperamento, patys save suformavę, ir patiriantys sėkmę.

(1550.2) 139:1.11 Visi apaštalai Jėzų mylėjo, bet tai yra irgi tiesa, jog kiekvieną iš tų dvylikos prie jo traukė koks nors konkretus asmenybės bruožas, kuris buvo ypatingai patrauklus konkrečiam apaštalui. Andriejus žavėjosi Jėzumi dėl jo pastovaus nuoširdumo, dėl jo natūralaus orumo. Kada kartą žmonės Jėzų pažindavo, tada juos apimdavo noras su juo supažindinti ir savo draugus; jie iš tikrųjų norėdavo, kad jį pažintų visas pasaulis.

(1550.3) 139:1.12 Kada vėlesnieji persekiojimai galiausiai apaštalus išblaškė iš Jeruzalės, tada Andriejus keliavo per Armeniją, Mažąją Aziją, ir Makedoniją ir, atvedęs daugelį tūkstančių į karalystę, pagaliau buvo suimtas ir nukryžiuotas Patruose, Achajyje. Praėjo ištisos dvi dienos, kol šitas tvirtas vyras nusikankino ant kryžiaus, ir per šitas tragiškas valandas jis toliau veiksmingai skelbė dangaus karalystės išgelbėjimo gerąją naujieną.