(1559.5) 139:7.1 Motiejų, septintąjį apaštalą, parinko Andriejus. Motiejus priklausė mokesčių rinkėjų, arba publikanų, šeimai, bet jis pats buvo muito mokesčių rinkėjas Kapernaume, kur jis ir gyveno. Jam buvo trisdešimt vieneri metai ir buvo vedęs ir turėjo keturis vaikus. Jis turėjo nedidelį turtą, apaštališkajame korpuse jis buvo vienintelis narys, turėjęs kažkokį turtą. Jis buvo dalykiškas vyras, lengvai bendraujantis su žmonėmis, ir turėjo sugebėjimą užmegzti draugiškus ryšius ir sklandžiai sutarti su pačiais įvairiausiais žmonėmis.

(1559.6) 139:7.2 Andriejus Motiejų paskyrė apaštalų finansiniu atstovu. Tam tikra prasme jis buvo finansinis agentas ir apaštališkosios organizacijos atstovas ryšiams su visuomene. Jis gerai išmanė žmogiškąją prigimtį ir buvo labai sumanus propagandistas. Jo asmenybę sunku įsivaizduoti, bet jis buvo labai uolus mokinys ir vis labiau tikėjo į Jėzaus misiją ir į karalystės tikrumą. Jėzus niekada nedavė Leviui pravardės, bet jo bičiuliai apaštalai jį paprastai vadino “pinigų gavėju.”

(1559.7) 139:7.3 Levio stiprusis bruožas buvo jo atsidavimas reikalui iš visos širdies. Tai, kad jį, publikaną, priėmė Jėzus ir jo apaštalai, ir buvo toji priežastis, dėl kurios buvęs mokesčių rinkėjas jautė didžiulį dėkingumą. Bet kitiems apaštalams, ypač Simonui Uoliajam ir Judui Iskarijotui, prireikė šiek tiek laiko tam, kad susitaikytų su mokesčių rinkėjo buvimu tarp jų. Motiejaus trūkumas buvo jo trumparegiškas ir materialistinis požiūris į gyvenimą. Bet laikui einant visuose šituose reikaluose jis darė didžiulę pažangą. Aišku, jis turėjo praleisti daugelį iš vertingiausių mokymo periodų, kadangi būtent jo pareiga buvo rūpintis biudžeto papildymu.

(1559.8) 139:7.4 Motiejus Mokytojo kilniaširdingumą vertino labiausiai. Jis niekada nenustojo aiškinęs, jog vien tiktai įtikėjimo užtenka tam, kad surastum Dievą. Jis visada mėgo kalbėti apie karalystę kaip apie “šitą Dievo suradimo reikalą.”

(1560.1) 139:7.5 Nors Motiejus buvo žmogus su praeities žyme, bet jis puikiai užsirekomendavo, ir laikui einant, jo partneriai ėmė didžiuotis mokesčių rinkėjo veikla. Jis buvo vienas iš apaštalų, kuris išsamiai užrašinėjo Jėzaus pasisakymus, ir šitie užrašai buvo panaudoti pagrindu vėlesniajam Izidoriaus pasakojimui apie Jėzaus pasisakymus ir poelgius, kuris tapo žinomu kaip Evangelija pagal Matą.

(1560.2) 139:7.6 Motiejaus, dalykiško vyro ir Kapernaumo mokesčių rinkėjo, didingas ir naudingas gyvenimas buvo toji priemonė, kuri vėlesniaisiais amžiais tūkstančių tūkstančius kitų dalykiškų žmonių, visuomenės pareigūnų, ir politikų vedė į tai, kad jie taip pat išgirstų tą žavų Mokytojo balsą, sakantį “Eik su manimi.” Motiejus iš tikrųjų buvo įžvalgus politikas, bet jis buvo labai ištikimas Jėzui ir aukčiausiu laipsniu atsidavęs tai užduočiai, kad pasirūpintų, jog ateinančios karalystės žinianešiai būtų deramai finansuojami.

(1560.3) 139:7.7 Motiejaus buvimas tarp tų dvylikos buvo toji priemonė, kuri karalystės duris plačiai atvėrė gausybei palūžusių ir atstumtų sielų, kurios save laikė seniai nebeturinčiomis ryšio su religine paguoda. Atstumtieji ir nusivylę vyrai ir moterys plūsdavo pasiklausyti Jėzaus, ir jis neatstūmė nė vieno.

(1560.4) 139:7.8 Motiejus iš tikinčiųjų mokinių ir iš tų klausytojų, kurie betarpiškai klausėsi Mokytojo mokymo, siūlomas aukas laisvai priimdavo, bet jis niekada atvirai neprašinėjo pinigų iš minių. Visą savo finansinį darbą jis atlikdavo ramiai ir asmeniškai ir didžiąją dalį pinigų jis surinkdavo iš suinteresuotų tikinčiųjų, kurie priklausė labiau pasiturinčiųjų klasei. Jis beveik visą savo kuklų turtą atidavė Mokytojo ir jo apaštalų veiklai, bet apie šitą jo dosnumą jie niekada nesužinojo, išskyrus Jėzų, kuris apie tai žinojo viską. Motiejus atvirai įnešti indėlį į apaštališkąjį fondą nesiryžo, bijodamas, kad Jėzus ir jo partneriai galėtų šituos pinigus laikyti nešvariais; taigi, jis daug pinigų davė tikinčiųjų vardu. Per pirmuosius mėnesius, kada Motiejus žinojo, kad jo buvimas tarp jų buvo daugiau ar mažiau išbandymas, tada jam labai magėjo pasisakyti jiems, kad jo pinigai dažnai juos aprūpindavo kasdiene duona, bet jis tam nepasidavė. Kada pasireikšdavo panieka mokesčių rinkėjui, tada Levis degdavo noru atskleisti jiems savo dosnumą, bet visada jis sugebėdavo neprasitarti.

(1560.5) 139:7.9 Kada numatytiems poreikiams savaitės pinigų neužtekdavo, tada Levis dideles sumas dažnai imdavo iš savo asmeninių santaupų. Taip pat, kartais, kada jis labai smarkiai būdavo susidomėjęs Jėzaus mokymu, tada jis buvo linkęs pasilikti ir pasiklausyti mokymo, nors ir žinojo, kad turės asmeniškai atlyginti dėl to, jog reikalingų pinigų nesurinko. Bet Levis iš tikrųjų taip norėjo, kad Jėzus galėtų sužinoti, jog didelė dalis pinigų buvo iš jo kišenės! Jam ir į galvą neateidavo, jog Mokytojas apie tai žinojo viską. Apaštalai visi numirė taip ir nesužinoję, kad Motiejus buvo jų geradaris tokiu laipsniu, jog kada jis išėjo skelbti karalystės evangelijos, prasidėjus persekiojimams, tada iš esmės jis nebeturėjo ir cento.

(1560.6) 139:7.10 Kada šitie persekiojimai privertė tikinčiuosius Jeruzalę apleisti, tada Motiejus iškeliavo į šiaurę, skelbdamas karalystės evangeliją ir krikštydamas tikinčiuosius. Jo buvę apaštališkieji partneriai nebeturėjo jokių žinių apie jį, bet jis žengė tolyn, pamokslaudamas ir krikštydamas, per Kapadokiją, Galatiją, Bitiniją, ir Trakiją. Ir būtent Trakijoje, Lisimachijos mieste, kai kurie netikintys žydai susimokė su romėnų kareiviais, kad jis būtų nužudytas. Ir šitas dvasiškai atgimęs mokesčių rinkėjas mirė triumfuodamas išgelbėjimo įtikėjimu, kurio taip tvirtai buvo išmokęs iš Mokytojo mokymų, kada jis visiškai neseniai gyveno žemėje.