(1556.1) 139:5.1 Pilypas buvo penktasis iš pasirinktų apaštalų, pakviestas tada, kada Jėzus ir pirmieji jo keturi apaštalai keliavo iš tos vietos, kur prie Jordano upės buvo apsistojęs Jonas, į Kaną Galilėjoje. Kadangi Pilypas gyveno Betsaidoje, tai jis kažkiek laiko Jėzų pažinojo, bet jam nebuvo atėjusi ir mintis, kad Jėzus iš tikrųjų yra didis žmogus, iki tos dienos Jordano slėnyje, kada jis ištarė, “Eik su manimi.” Pilypui taip pat tam tikra prasme įtakos turėjo ir tai, jog Andriejus, Petras, Jokūbas, ir Jonas Jėzų laikė Išvaduotoju.

(1556.2) 139:5.2 Pilypui buvo dvidešimt septyneri metai, kada jis prisijungė prie apaštalų; jis neseniai buvo vedęs, bet šiuo metu vaikų neturėjo. Pravardė, kurią jam davė apaštalai, reiškė “smalsumą.” Pilypas visada norėdavo, kad jam parodytų. Niekada neatrodė, kad jis matytų pačią tą reikalo esmę. Tai visiškai nereiškė, kad jis buvo kvailas, bet jam stigo vaizduotės. Šita vaizduotės stoka buvo didžiulė silpnoji jo charakterio vieta. Jis buvo paprastas ir be vaizduotės žmogus.

(1556.3) 139:5.3 Kada apaštalai buvo organizuojami tarnystei, tada Pilypas buvo paskirtas ekonomu; būtent jo pareiga buvo žiūrėti, kad jie visada būtų aprūpinti viskuo, kas reikalinga. Ir jis buvo geras ekonomas. Jo stipriausias bruožas buvo jo metodiškas kruopštumas; jam buvo būdingas tikslumas ir sistemiškumas.

(1556.4) 139:5.4 Pilypas gimė tokioje šeimoje, kurioje buvo septyni vaikai, trys berniukai ir keturios mergaitės. Jis buvo antras vaikas, ir po prisikėlimo jis pakrikštijo savo visą šeimą, kad ji būtų karalystėje. Pilypo namiškiai buvo žvejai. Jo tėvas buvo labai sumanus vyras, giliai mąstantis, bet jo motina buvo kilusi iš tikrai vidutinės šeimos. Pilypas nebuvo toks vyras, iš kurio lauktum, kad jis padarys didelių darbų, bet jis buvo toks žmogus, kuris mažus darbus padarydavo didingai, atlikdavo juos gerai ir sėkmingai. Per ketverių metų laikotarpį tiktai kelis kartus jis tikrai neturėjo tiek maisto, kad patenkintų visų poreikius. Net ir tie poreikiai, kuriuos reikėdavo patenkinti ekstremaliomis situacijomis, kurios jų gyvenime buvo kilusios daug kartų, retai kada jį užklupdavo nepasiruošusį. Apaštališkosios šeimos maisto aprūpinimo skyrius buvo valdomas protingai ir sumaniai.

(1556.5) 139:5.5 Pilypo stiprioji pusė buvo jo metodiškas patikimumas; jo charakterio silpnasis bruožas buvo visiška vaizduotės stoka, nesugebėjimas prie dviejų pridėti du, kad gautum keturis. Ten, kur buvo abstraktu, jis buvo matematiškas, bet savo vaizduotėje nebuvo konstruktyvus. Kai kurių vaizduotės tipų jis beveik neturėjo iš viso. Jis buvo tipiškas paprastas ir eilinis vidutinis vyras. Tose miniose, kurios ateidavo pasiklausyti, kaip moko ir pamokslauja Jėzus, tokių vyrų ir moterų buvo didžiulė daugybė, ir tie žmonės pajusdavo didžiulę paguodą, matydami vieną tokį patį, kaip ir jie, iškeltą į garbingą vietą Mokytojo tarybose; jie įgaudavo drąsos dėl to, jog vienas toks pat, kaip ir jie, jau užima aukštą vietą karalystės reikaluose. Ir Jėzus daug ką sužinojo apie tai, kaip veikia kai kurių žmonių protas, kada jis taip kantriai išklausydavo Pilypo kvailokus klausimus ir tiek daug kartų nusileido savo ekonomo pageidavimui, kad jam “būtų parodyta.”

(1556.6) 139:5.6 Toji viena Jėzaus savybė, kuri Pilypą taip žavėjo visą laiką, buvo Mokytojo nesibaigiantis nuoširdumas. Pilypas iš tiesų niekada nepastebėjo, kad Jėzus būtų smulkmeniškas, menkas, ar dilgus, ir jis garbino šitą visą laiką esantį ir nesibaigiantį dosnumą.

(1557.1) 139:5.7 Pilypo asmenybė mažai ką turėjo, kas būtų įspūdinga. Dažnai apie jį kalbėdavo kaip apie “Pilypą iš Betsaidos, iš to miesto, kur gyvena Andriejus ir Petras.” Jis beveik neturėjo skvarbaus matymo; jis nesugebėdavo suvokti konkrečios situacijos stulbinančių galimybių. Jis nebuvo pesimistas; tiesiog jis buvo proziškas. Jam taip pat labai stigo dvasinės įžvalgos. Jis nedvejodamas Jėzų nutraukdavo viduryje pačios giliausios Mokytojo kalbos, kad paklaustų akivaizdžiai kvailoką klausimą. Bet Jėzus niekada jam nepriekaištaudavo dėl tokio nedėmesingumo; jis buvo kantrus su juo ir taktiškas dėl jo nesugebėjimo suvokti gilesnių mokymo prasmių. Jėzus gerai žinojo, kad jeigu jis Pilypui kartą papriekaištaus, kad jis užduoda tokius erzinančius klausimus, tai jis ne tik sužeis šitą dorą sielą, bet šitoks priekaištas Pilypą tiek įskaudins, kad jis niekada daugiau nebedrįs pateikti nė vieno klausimo. Jėzus žinojo, kad jo erdvės pasauliuose yra neapsakoma gausybė milijardų panašių lėtai mąstančių mirtingųjų, ir jis norėjo juos visus padrąsinti, kad kreiptųsi į jį, ir kad jiems visada būtų lengva ateiti pas jį su savo klausimais ir problemomis. Galų gale, Jėzus iš tikrųjų labiau domėjosi Pilypo kvailais klausimais negu tuo pamokslu, kurį jis galėtų pasakyti. Jėzus nepaprastai domėjosi žmonėmis, visokių tipų žmonėmis.

(1557.2) 139:5.8 Apaštališkasis ekonomas nebuvo geras oratorius, bet jis labai įtikinamai ir sėkmingai dirbo asmeniškai. Jis nebuvo toks, kuris lengvai nusiviltų; ko tik jis imdavosi, tą dirbdavo metodiškai ir labai atkakliai. Jis turėjo tą didžiulę ir retą dovaną pasakyti “Eikime.” Kada jo pirmasis atverstasis, Natanielius, norėjo pasiginčyti dėl Jėzaus ir Nazareto nuopelnų ir trūkumų, tada Pilypo veiksmingas atsakymas buvo: “Eikime ir pažiūrėkime.” Jis nebuvo pamokslininkas dogmatikas, kuris jo besiklausančius paragintų “Eikite”—padaryti šitą ir padaryti tą. Jis visas situacijas, kada jos iškildavo jo darbe, pasitikdavo šituo “Eime”—“eime drauge su manimi; aš tikrai parodysiu šį kelią.” Ir tai yra visada veiksmingas būdas bet kurioje mokymo fazėje ir formoje. Net ir tėvai galėtų pasimokyti iš Pilypo geresniojo būdo, kaip savo vaikams pasakyti ne “Eikite daryti šitą ir eikite daryti tą,“ bet geriau, “Eime drauge su mumis, ir mes jums parodysime geresnį būdą ir drauge su jumis jį pritaikysime.”

(1557.3) 139:5.9 Pilypo nesugebėjimą prisitaikyti prie naujos situacijos gerai atskleidė tas atvejis, kada graikai atėjo pas jį Jeruzalėje, sakydami: “Pone, mes norime pamatyti Jėzų.” Dabar Pilypas bet kuriam žydui, užduodančiam tokį klausimą, būtų taręs, ”Eikime.” Bet šitie vyrai buvo svetimšaliai, ir Pilypas negalėjo prisiminti jokių nurodymų iš savo vyresnybės dėl tokių reikalų; taigi vienintelis dalykas, ką jis sugebėjo sugalvoti, tai pasitarti su vadovu, Andriejumi, ir tada jie abudu tuos besiteiraujančius graikus palydėjo pas Jėzų. Lygiai taip, kada jis nuėjo į Samariją, pamokslaudamas ir krikštydamas tikinčiuosius, kaip jam buvo nurodęs Mokytojas, tada jis susilaikydavo nuo to, kad ant savo atsivertėlių uždėtų rankas kaip ženklą, kad jie yra gavę Tiesos Dvasią. Šitaip darė Petras ir Jonas, kurie neužilgo atvyko iš Jeruzalės, kad stebėtų jo darbą motinos bažnyčios vardu.

(1557.4) 139:5.10 Pilypas ištvėrė Mokytojo mirties išbandančius laikus, dalyvavo tų dvylikos reorganizacijoje, ir buvo pirmasis, kuris išėjo laimėti sielų karalystei už tiesioginių žydijos ribų, ir labai sėkmingai dirbo samariečiams ir savo visuose vėlesniuose darbuose evangelijos labui.

(1557.5) 139:5.11 Pilypo žmona, kuri buvo sumani moterų korpuso narė, buvo aktyviai susijusi su savo vyru jo evangeliškame darbe po to, kada jie pabėgo iš Jeruzalės nuo persekiojimų. Jo žmona buvo bebaimė moteris. Ji stovėjo prie pat Pilypo kryžiaus, skatindama jį skelbti gerąsias naujienas net ir savo žudikams, o kada jo jėgos išseko, tada ji pati ėmė pasakoti apie išgelbėjimą, įtikint į Jėzų, ir buvo nutildyta tiktai tada, kada įniršę žydai puolė ją ir negyvai užmėtė akmenimis. Jų vyriausioji dukra, Lėja, tęsė jų darbą, vėliau tapusi įžymia pranaše iš Hierapolio.

(1558.1) 139:5.12 Pilypas, kažkada buvęs tų dvylikos ekonomas, buvo galingas žmogus karalystėje, laimėdavęs sielų, kur tik benueidavo; ir galiausiai jis buvo nukryžiuotas už savo įtikėjimą ir palaidotas Hierapolyje.