(1050.6) 95:7.1 Melkizedeko mokymai apie vieną Dievą buvo įtvirtinti Arabijos dykumoje santykinai neseniai. Kaip Graikijoje, taip ir Arabijoje Salemo misionieriams nepasisekė dėl to, kad jie klaidingai suprato Makiventos nurodymus dėl perdaug didelės organizacijos. Bet jų savaip suprastas jo perspėjimas susilaikyti nuo bet kokių pastangų šitą evangeliją skleisti karine jėga ar civiline prievarta jų šitokiu būdu nesustabdė.
(1050.7) 95:7.2 Net Kinijoje ar Romoje Melkizedeko mokymai iš tiesų nežlugo tiek, kiek šitame dykumos regione taip labai netoli nuo paties Salemo. Praėjus daug laiko po to, kada didžioji dalis Rytų ir Vakarų tautų tapo atitinkamai budistais ir krikščionimis, Arabijos dykuma tebebuvo tokia, kokia ji buvo per tūkstančius metų. Kiekviena gentis garbino savo senuosius fetišus, o daugelis atskirų šeimų turėjo savo namų dievus. Ilgai tęsėsi kova tarp babiloniečių Ištaro, hebrajų Jahvės, iraniečių Ahuros, ir krikščionių Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvo. Niekada nė viena samprata nesugebėjo iki galo pakeisti kitų.
(1051.1) 95:7.3 Tai šen, tai ten per visą Arabiją buvo šeimų ir klanų besilaikančių vieno Dievo miglotos idėjos. Tokios grupės brangino pasakojimus apie Melkizedeką, Abraomą, Mozę, ir Zoroastrą. Buvo daug centrų, kurie būtų sureagavę į Jėzusoninę evangeliją, bet krikščionių misionieriai, veikę dykumų kraštuose, buvo bekompromisinė ir nenuolaidžiaujanti grupė, priešingai kompromisus pripažinusiems ir išradingiems misionieriams, kurie veikė Viduržemio jūros pakrantės šalyse. Jeigu Jėzaus pasekėjai būtų rimčiau atsižvelgę į jo nurodymą “eiti po visą pasaulį ir skelbti evangeliją,” ir jeigu savo pamoksluose jie būtų buvę nuolaidesni, ne tokie griežti su savo sugalvotais šalutiniais visuomeniniais reikalavimais, tada daugelis kraštų būtų mielai priėmę dailidės sūnaus paprastą evangeliją, tarp jų ir Arabija.
(1051.2) 95:7.4 Nepaisant to fakto, jog didieji Levanto monoteizmo tikėjimai nesugebėjo įleisti šaknų į Arabiją, šitas dykumų kraštas sugebėjo sukurti tokį tikėjimą, kuris, nors ne toks reiklus savo visuomeniniais reikalavimais, vis tiek buvo monoteistinis.
(1051.3) 95:7.5 Primityvūs ir neorganizuoti dykumos tikėjimai teturėjo tiktai vieną gentinės, rasinės, arba nacionalinės prigimties aspektą, ir tai buvo ypatinga ir bendra pagarba, kurią beveik visos Arabijos gentys norėjo išreikšti tam tikram juodo akmens fetišui vienoje iš Mekos šventyklų. Šitas bendro ryšio ir garbinimo taškas vėliau atvedė į islamo religijos sukūrimą. Kuo Jahvė, ugnikalnio dvasia, buvo žydams semitams, tuo Kaabos akmuo tapo jų pusbroliams arabams.
(1051.4) 95:7.6 Islamo stiprybė buvo jo aiškiai nustatytas ir gerai apibrėžtas Alacho kaip vienos ir vienintelės Dievybės pateikimas; jo silpnoji vieta buvo karinės jegos panaudojimas jo skelbimui, kartu su moters pažeminimu. Bet jis atkakliai laikėsi to, jog pateiktų Vieną Visuotinę visų Dievybę, “kuri pažįsta nematomus ir matomus. Ji yra gailestinga ir užjaučianti.” “Iš tikrųjų Dievas turi daugybę gėrio visiems žmonėms.” “Ir kada aš susergu, tada mane pagydo būtent jis.” “Nes, kada tik šnekasi drauge trys, tada Dievas dalyvauja ketvirtas,” nes, argi jis nėra “pirmasis ir paskutinysis, taip pat matomas ir pasislėpęs”?
(1051.5) 95:7.7 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]