Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 95 Dokumentas. Melkizedeko mok... > 2. Ankstyvoji Egipto religija >

2. Ankstyvoji Egipto religija

(1043.7) 95:2.1 Pirminiai Melkizedeko mokymai iš tikrųjų giliausias šaknis įleido Egipte, iš kur vėliau jie išplito į Europą. Nilo slėnio evoliucinė religija buvo vystoma periodiškai, atvykstant Eufrato slėnio labiau išsivysčiusiems noditų, Adomitų, ir vėlesniųjų anditų tautų palikuonims. Laikas nuo laiko didelė dalis Egipto pilietinių administratorių buvo šumerai. Kaip Indija tomis dienomis priglaudė pasaulio didžiausią rasių mišinį, taip Egiptas puoselėjo labiausiai sumaišytą religinės filosofijos tipą, kokį tik galima būtų surasti Urantijoje, ir iš Nilo slėnio jis paplito į daugelį pasaulio dalių. Žydai didelę dalį savo sampratos apie pasaulio sukūrimą gavo iš babiloniečių, bet dieviškosios Apvaizdos sampratą jie gavo iš egiptiečių.

(1044.1) 95:2.2 Daugiau dėl politinių ir moralinių tendencijų, o ne dėl filosofinių ir religinių pakraipų Egiptas labiau linko į Salemo, o ne į Mesopotamijos mokymą. Kiekvienas genties vadas Egipte, po to, kada užbaigdavo kovą dėl valdžios, siekdavo įamžinti savo dinastijos valdžią, paskelbdamas savo genties dievą pirmine dievybe ir visų kitų dievų sukūrėju. Šitokiu būdu palaipsniui egiptiečiai priprato prie superdievo idėjos, tramplino į vėlesnę doktriną apie visuotinę Dievybę kūrėją. Monoteizmo idėja Egipte bangavo pirmyn atgal daugelį amžių, tikėjimas į vieną Dievą visada sulaukdavo paramos, bet niekada iki galo nenustelbdavo besivystančios politeizmo sampratos.

(1044.2) 95:2.3 Per amžius Egipto tautos buvo atsidavusios gamtos dievų garbinimui; tiksliau, kiekviena iš keturių dešimčių atskirų genčių iš tiesų turėjo savo ypatingą grupinį dievą, viena gentis garbino jautį, kita gentis garbino liūtą, trečia gentis garbino aviną, ir taip toliau. Dar anksčiau jos buvo totemo gentys, labai panašiai kaip Amerindai.

(1044.3) 95:2.4 Su laiku egiptiečiai pastebėjo, kad mirusiųjų kūnai, patalpinti į kapų duobes, neišmūrytas plytomis, išsilaikydavo —užsibalzamuodavo —veikiant sodos prisigėrusiam smėliui, tuo tarpu palaidotieji plytiniuose rūsiuose suirdavo. Šitie stebėjimai atvedė prie tokių eksperimentų, dėl kurių rezultatų vėliau buvo imta mirusiuosius balzamuoti. Egiptiečiai tikėjo, jog kūno išsaugojimas palengvina perėjimą per ateities gyvenimą. Tam, kad individą būtų galima tinkamai identifikuoti tolimojoje ateityje po kūno suirimo, jie į kapą kartu su lavonu įdėdavo mirusiojo statulą ir jo atvaizdą išraižydavo ant karsto. Šitų mirusiojo statulų darymas labai išvystė Egipto meną.

(1044.4) 95:2.5 Per amžius egiptiečiai buvo atsidavę tikėjimui į kapavietes kaip į kūno apsaugą ir į dėl šito patiriamo malonaus išlikimo po mirties apsaugą. Vėlesnioji magiškų papročių evoliucija, nors ir labai apsunkino gyvenimą nuo lopšio iki kapo, bet ir labai veiksmingai juos išlaisvino iš kapaviečių religijos. Žyniai ant karstų išraižydavo magiškus tekstus, kurie, buvo tikima, jog yra apsauga nuo to, kad “iš žmogaus nebūtų išimta širdis požeminiame pasaulyje.” Netrukus buvo sukauptas šitų įvairių magiškų tekstų rinkinys ir išsaugotas kaip “Mirusiųjų knyga.” Bet Nilo slėnyje magiškas ritualas labai anksti įsiskverbė į sąžinės ir charakterio sferas iki tokio laipsnio, kokį nedažnai pasiekdavo tų dienų ritualai. Ir vėliau nuo šitų etinių ir moralinių idealų, o ne nuo įmantrių kapaviečių, priklausė išgelbėjimas.

(1044.5) 95:2.6 Šitų laikų prietarus gerai parodo bendras tikėjimas į seilių efektyvumą kaip į gydomąjį veiksnį, į tokią idėją, kuri atsirado Egipte, o iš ten pasklido į Arabiją ir Mesopotamiją. Legendiniame Horo mūšyje su Setu, jaunesnysis dievas neteko akies, bet po to, kada Setas buvo nugalėtas, šitą akį atstatė išmintingasis dievas Totas, kuris apspjovė žaizdą ir ją užgydė.

(1044.6) 95:2.7 Egiptiečiai ilgą laiką tikėjo, kad žvaigždės, mirgančios naktiniame danguje, reiškia nusipelniusių mirusiųjų sielų išlikimą; jie manė, kad kitus išlikusiuosius sugeria saulė. Tam tikrą laikotarpį, saulės garbinimas tapo viena iš protėvių garbinimo rūšių. Didžiosios piramidės nuožulnus įėjimas buvo pasuktas tiesiai į Poliarinę žvaigždę tam, kad karaliaus siela, kada išeis iš kapo, galėtų kilti tiesiai į nejudančių žvaigždžių stacionarius ir nusistovėjusius žvaigždynus, tariamą karalių gyvenamąją buveinę.

(1045.1) 95:2.8 Kada matėsi, kaip netiesioginiai saulės spinduliai skverbiasi į žemę per plyšį debesyse, tai buvo tikima, jog tai rodo nuleidžiamus dangiškuosius laiptus, kuriais gali pakilti karalius ir kitos teisios sielos. “Karalius Pepis savo spinduliavimą nuleido po savo kojomis kaip laiptus, kuriais galėtų pakilti pas savo motiną.”

(1045.2) 95:2.9 Kada Melkizedekas pasirodė materialaus kūno pavidalu, tada egiptiečiai turėjo tokią religiją, kuri buvo nepalyginamai labiau išvystyta už aplinkinių tautų religiją. Jie tikėjo, kad išėjusi iš kūno siela, jeigu yra tinkamai apginkluota magiškomis formuluotėmis, gali išvengti trukdančių blogųjų dvasių ir gali nukeliauti į Ozyrio nuosprendžių salę, kur, jeigu nėra kalta dėl “žmogžudystės, apiplėšimo, klastojimo, svetimavimo, vagystės, ir savanaudiškumo,” tai bus priimta į palaimos sferas. Jeigu šita siela bus pasverta ant svarstyklių ir pripažinta nepakankamo lygio, tuomet ji bus nusiųsta į pragarą, pas Praryjančiąją. Ir tai buvo, santykinai, išvystyta samprata apie ateities gyvenimą, palyginus su daugelio aplinkinių tautų tikėjimais.

(1045.3) 95:2.10 Samprata apie pomirtinio gyvenimo teismą už nuodėmes, padarytas per žmogaus gyvenimą materialiame kūne žemėje, į hebrajų teologiją pateko iš Egipto. Žodis teismas per visą Hebrajų Psalmių Knygą paminėtas tiktai vieną kartą, ir tą konkrečią psalmę parašė egiptietis.