(917.4) 82:4.1 Vedybos visada buvo glaudžiai susijusios tiek su nuosavybe, tiek su religija. Nuosavybė buvo vedybų stabilizatorius; religija, moralizuotojas.

(917.5) 82:4.2 Primityviosios vedybos buvo investicija, ekonominė spekuliacija; tai buvo daugiau verslo dalykas negu flirto romanas. Senovės žmonės vesdavo dėl grupės naudos ir gerovės; todėl jų vedybas planuodavo ir organizuodavo grupė, jų tėvai ir senoliai. O tai, kad nuosavybės papročiai buvo veiksmingi stabilizuojant santuokos institutą, rodo tas faktas, jog vedybos buvo ilgalaikiškesnės ankstyvosiose gentyse negu jos yra daugelyje šiuolaikinių tautų.

(917.6) 82:4.3 Civilizacijai vystantis ir papročiams toliau pripažįstant privačią nuosavybę, vagystė tapo dideliu nusikaltimu. Neištikimybė buvo pripažįstama viena iš vagystės formų, vyro nuosavybės teisių pažeidimu; dėl to ji nėra konkrečiai paminima ankstyvuosiuose įsakymuose ir papročiuose. Iš pradžių moteris buvo savo tėvo nuosavybė, kuris savo teises perdavė jos vyrui, ir visi teisėti lytiniai santykiai kilo iš šitų iki to meto egzistavusių nuosavybės teisių. Senasis Testamentas su moterimis elgiasi kaip su nuosavybės forma; Koranas moko apie jų menkesnį lygį. Vyras turėjo teisę savo žmoną paskolinti draugui ar svečiui, ir šitas paprotys kai kuriose šalyse dar tebeegzistuoja.

(917.7) 82:4.4 Šiuolaikinis lytinis pavydas nėra įgimtas; tai yra besivystančių papročių produktas. Primityvusis vyras savo žmonos nepavydėjo; jis tiktai saugojo savo nuosavybę. Ta priežastis, dėl kurios žmona turėjo griežčiau negu jos vyras atsiskaityti už savo lytinį elgesį buvo dėl to, kad jos vedybinė neištikimybė siejosi su palikuonimi ir įpėdinyste. Labai anksti, civilizacijai žengiant pirmyn, nesantuokinis vaikas pateko į nepagarbą. Iš pradžių už neištikimybę būdavo baudžiama tiktai moteris; vėliau, papročiai taip pat reikalavo kūno bausmės ir jos partneriui, ir per ilgus amžius įžeistas vyras arba saugotojas tėvas turėjo visišką teisę užmušti vyriškosios lyties pažeidėją. Šiuolaikinės tautos išsaugojo tuos papročius, kurie leidžia vadinamuosius garbės nusikaltimus remiantis nerašytais įstatymais.

(917.8) 82:4.5 Kadangi skaistybės tabu kilo kaip nuosavybės papročių aspektas, tai iš pradžių jis buvo taikomas ištekėjusioms moterims, bet ne netekėjusioms mergaitėms. Vėlesniaisiais metais, skaistybės daugiau reikalavo tėvas, o ne siekiantysis merginos rankos; nekalta mergina būdavo komercinis turtas tėvui—galima būdavo prašyti didesnės kainos. Kada skaistybės poreikis vis augo, tada atsirado paprotys tėvui sumokėti nuotakos mokestį pripažįstant tarnystę tinkamai išauklėjus skaisčią nuotaką būsimajam vyrui. Kada vieną kartą prasidėjusi, šita moteriškosios pusės skaistybės idėja tiek užvaldė rases, jog tapo įprasta mergaites tiesiogine prasme uždaryti, tikrovėje jas įkalinti metų metais tam, kad būtų užtikrinta jų nekaltybė. Ir šitokiu būdu ne tokių senų laikų standartai ir nekaltybės patikrinimai automatiškai pagimdė profesionalių prostitučių klases; jomis buvo tos atstumtos nuotakos, tos moterys, kurias jaunikių motinos pripažindavo, jog nebėra nekaltos.