(915.4) 82:3.1 Santuoka yra visuomeninio organizmo institucinis reagavimas į vyro nenutrūkstamo potraukio į reprodukciją—savojo aš propagavimo—visą laiką esančią biologinę įtampą. Poravimasis yra visuotinai natūralus, ir visuomenei išsivysčius iš paprastos į sudėtingą, taip pat vyko ir atitinkama poravimosi papročių evoliucija, vedybinio instituto genezė. Kur tik visuomeninė evoliucija išsivystė iki tokios pakopos, kurioje sukuriami papročiai, ten santuoka bus sutinkama kaip besivystantis institutas.

(915.5) 82:3.2 Visada buvo ir bus vedybų dvi sferos: papročiai, tie įstatymai, kurie reguliuoja poravimosi išorinius aspektus, ir iš kitos pusės vyrų ir moterų slapti ir asmeniniai santykiai. Visada individas maištavo prieš lytinius suvaržymus, kuriuos jam primesdavo visuomenė; ir būtent dėl šitos priežasties yra šita amžius trunkanti lytinė problema: Savęs aprūpinimas yra individualus, bet jį įgyvendina grupė; giminės pratęsimas yra visuomeninis, bet jį užtikrina individualus impulsas.

(915.6) 82:3.3 Papročiai, kada jie yra gerbiami, turi didžiulės galios tam, jog apribotų ir kontroliuotų lytinį potraukį, kaip tą patvirtina visos rasės. Vedybų standartai visada buvo papročių galios ir pilietinio valdymo funkcinio vientisumo tikrasis indikatorius. Bet ankstyvieji lytiniai ir poravimosi papročiai buvo nenuoseklių ir primityvių suvaržymų masė. Tėvai, vaikai, giminaičiai, ir visuomenė—jie visi turėjo prieštaringų interesų vedybinėse taisyklėse. Bet nepaisant viso šito, tos rasės, kurios santuokai teikė didžiulės svarbos ir ją praktikavo, natūraliai išsivystė į aukštesnius lygius ir išliko didesniais kiekiais.

(915.7) 82:3.4 Primityviaisiais laikais vedybos buvo toji kaina už visuomeninę padėtį; žmonos turėjimas buvo išskirtinumo ženklas. Laukinis savo vedybų dieną laikė pažyminčia jo įžengimą į atsakomybę ir brandą. Viename amžiuje, į santuoką buvo žiūrima kaip į visuomeninę pareigą; kitame amžiuje, kaip į religinį įsipareigojimą, o dar kitame, kaip į politinį reikalavimą valstybę aprūpinti piliečiais.

(916.1) 82:3.5 Daug ankstyvųjų genčių reikalaudavo įžulaus svetimo turto pagrobimo tam, jog būtų įrodytas pasirengimas vedyboms; vėliau tautos tokius grobiamuosius antpuolius pakeitė atletikos rungtynėmis ir varžybiniais žaidimais. Tokių varžybų nugalėtojai būdavo apdovanojami pirmuoju prizu—sezono nuotakų pasirinkimu. Galvų medžiotojas jaunuolis negalėdavo vesti tol, kol jis neturėdavo bent jau vienos galvos, nors kartais tokias kaukoles buvo galima ir nusipirkti. Kada žmonų pirkimas mažėjo, tada jas laimėdavo mįslių konkursuose, toks paprotys vis dar tebeegzistuoja daugelyje juodojo žmogaus grupių.

(916.2) 82:3.6 Civilizacijai vystantis, kai kurios gentys žiaurius vyrų ištvermės išbandymus, susijusius su santuoka, atidavė į moterų rankas; tokiu būdu jos galėjo pasirinkti patinkančius vyrus. Šitie vedybiniai išmėginimai apėmė sumanumą medžioklėje, kovoje, ir sugebėjimą aprūpinti šeimą. Ilgą laiką iš jaunikio buvo reikalaujama ateiti į jaunosios šeimą bent jau vieneriems metams, čia gyventi ir dirbti ir įrodyti, kad jis yra vertas tos žmonos, kurios ir siekia.

(916.3) 82:3.7 Žmonos kvalifikacija buvo jos sugebėjimas nudirbti sunkų darbą ir gimdyti vaikus. Iš jos buvo reikalaujama atlikti tam tikrą žemės ūkio darbą per tam tikrą laiką. Ir jeigu ji vaiką pagimdydavo iki vedybų, tuomet ji būdavo vertinama dar daugiau; šitaip būdavo patvirtinamas jos vaisingumas.

(916.4) 82:3.8 Tas faktas, kad senosios tautos manė, jog būti nevedusiu yra nešlovė, netgi nuodėmė, tai paaiškina vedybų tarp vaikų kilmę; kadangi kiekvienas turėjo būti vedęs, tai kuo anksčiau, tuo geriau. Taip pat buvo bendras tikėjimas, jog nevedę asmenys negali įeiti į dvasios žemę, ir tai buvo tolesnis vaikų vedybų skatinimas, netgi gimimo metu, o kartais ir prieš gimimą, priklausomai nuo lyties. Senovės žmonės tikėjo, kad net ir mirusieji turi būti vedę. Pirmieji piršliai būdavo samdomi tam, kad derėtųsi dėl vedybų su mirusiais individais. Vienas iš tėvų pasirūpindavo tais tarpininkais, kad jie mirusį sūnų sutuoktų su kitos šeimos mirusia dukra.

(916.5) 82:3.9 Vėlesnėse tautose, įprastu amžiumi vedyboms būdavo lytinė branda, bet tas vystėsi tiesiog proporcingai civilizacijos pažangai. Visuomeninėje evoliucijoje anksti atsirado tiek vyrų, tiek moterų ypatingos ir susilaikančios nuo lytinio santykiavimo kategorijos. Jas pirmieji sukūrė ir palaikė tokie individai, kurie daugiau ar mažiau neturėjo normalaus lytinio potraukio.

(916.6) 82:3.10 Daugelis genčių valdančiosios grupės nariams leido lytiškai santykiauti su nuotaka prieš pat ją perduodant savo vyrui. Kiekvienas iš šitų vyrų tai merginai padovanodavo dovaną, ir taip atsirado vedybinių dovanų dovanojimo paprotys. Kai kuriose grupėse būdavo tikimasi, kad jauna moteris užsidirbs sau kraitį, kurį sudarydavo tos dovanos, kurias ji gaudavo kaip atlygį už savo lytines paslaugas nuotakos demonstravimo vietoje.

(916.7) 82:3.11 Kai kurios gentys apvesdindavo jaunus vyrus su našlėmis arba su vyresnėmis moterimis, o kada jie vėliau likdavo našliai, tada jiems leisdavo vesti jaunas mergaites, tokiu būdu būdavo užtikrinama, kaip jie tą aiškindavo, jog abu tėvai nebus kvailiai, kaip tą jie suvokdavo, jog taip atsitiks, jeigu bus leidžiama turėti vedybinių santykių dviems jaunuoliams. Kitos gentys apribodavo vedybinius santykius tarp to paties amžiaus grupių. Būtent vedybų apribojimas tam tikro amžiaus grupėse pirmą kartą pagimdė mintis apie kraujomaišą. (Indijoje net ir dabar nėra amžiaus apribojimų vedyboms.)

(916.8) 82:3.12 Esant tam tikriems papročiams, moterys labai bijodavo našlystės, našles arba užmušdavo, arba joms leisdavo nusižudyti prie savo vyro kapo, nes buvo manoma, kad jos su savo sutuoktiniu turi vykti į dvasios žemę. Likusi gyva žmona būdavo beveik neišvengiamai apkaltinama dėl savo vyro mirties. Kai kurios gentys jas sudegindavo gyvas. Jeigu našlė toliau gyvendavo, tai jos gyvenimas būdavo nuolatinis gedulas ir nepakenčiamas visuomeninis suvaržymas, kadangi naujai santuokai būdavo apskritai nepritariama.

(917.1) 82:3.13 Senovėje daugelis veiksmų, kurie dabar yra laikomi amoraliais, būdavo skatinami. Primityviosios žmonos neretai labai didžiuodavosi savo vyrų santykiais su kitomis moterimis. Mergaičių skaistybė būdavo didžiulė kliūtis vedyboms; vaiko pagimdymas iki vedybų labai smarkiai padidindavo troškimą turėti tą merginą žmona, nes vyras būdavo tikras, jog turės vaisingą partnerę.

(917.2) 82:3.14 Daugelis primityviųjų genčių leisdavo bandomąsias vedybas tol, kol moteris pastodavo, tada įvykdavo įprastų vedybų ceremonija; kitose grupėse vedybos būdavo nešvenčiamos tol, kol negimdavo pirmasis vaikas. Jeigu žmona būdavo nevaisinga, tada ją turėdavo išsipirkti jos tėvai, ir santuoka būdavo anuliuojama. Papročiai reikalavo, jog kiekviena pora turėtų vaikų.

(917.3) 82:3.15 Šitos primityvios bandomosios vedybos buvo visiškai nepanašios į palaidumą; jos buvo tiesiog nuoširdus vaisingumo patikrinimas. Susitariantys individai vesdavo visam laikui, kai tiktai būdavo patvirtintas vaisingumas. Kada veda šiuolaikinės poros, mintyje turėdamos palankių skyrybų galimybę, jeigu jos nebus visiškai patenkintos savo vedybiniu gyvenimu, tai tikrovėje jos susitaria dėl tam tikros bandomųjų vedybų formos, ir tokios formos, kurios statusas yra nepalyginamai žemesnis už jų mažiau civilizuotų protėvių nuoširdžiai rizikingų veiksmų statusą.