(815.1) 72:7.1 Federalinė valdžia yra paternalistinė tiktai administruodama senatvės pensijas ir skatindama talentą ir kūrybinį originalumą; valstijų vyriausybės truputį daugiau rūpinasi atskiru piliečiu, tuo tarpu labiau tėviškos arba socialistinės yra vietinės vyriausybės. Miestas (arba kai kurie jo struktūriniai padaliniai) rūpinasi tokiais reikalais, kaip sveikata, sanitarija, statybų reguliavimas, aplinkos tvarkymas, aprūpinimas vandeniu, apšvietimas, šildymas, poilsis, muzika, ir ryšiai.

(815.2) 72:7.2 Visose gamybos šakose pirmiausia dėmesys yra kreipiamas į sveikatą; kai kurios fizinės gerovės fazės yra laikomos pramonės ir bendruomenės išimtinėmis teisėmis, bet individo ir šeimos sveiktos problemos yra vien tiktai asmeninis rūpestis. Į mediciną, kaip ir į visus kitus grynai asmeninius reikalus, vyriausybė planuoja vis mažiau kištis.

(815.3) 72:7.3 Miestai neturi apmokestinimo galios, negali jie ir skolintis. Jie pašalpas kiekvienam gyventojui gauna iš valstybės iždo, ir tokias pajamas privalo papildyti iš uždarbių, gaunamų socialistinėse įmonėse ir iš licenzijų įvairiai komercinei veiklai.

(815.4) 72:7.4 Greito pervežimo priemones, kurios iš esmės įgalina smarkiai išplėsti miesto ribas, kontroliuoja minicipalitetas. Miesto gaisrines remia gaisrų prevencijos ir draudimo fondai, o visi pastatai mieste ar kaime yra atsparūs ugniai—tokie jie yra daugiau negu septyniasdešimt penkeri metai.

(815.5) 72:7.5 Municipaliteto skiriamų tvarkos prižiūrėtojų nėra; policijos pajėgas išlaiko valstijos vyriausybės. Į šitą skyrių priimami beveik vien tiktai nevedę vyrai tarp dvidešimt penkerių ir penkiasdešimties metų amžiaus. Didžioji dauguma valstijų yra nustačiusios gana didelius viengungių mokesčius, kurie yra pervedami visiems vyrams, įstojusiems į valstybės policiją. Vidutinėje valstijoje policijos pajėgos dabar sudaro vieną dešimtadalį to dydžio, kuris buvo prieš penkiasdešimt metų.

(815.6) 72:7.6 Vieno šimto santykinai laisvų suverenių valstijų apmokestinimo sistema yra mažai kuo panaši arba iš viso skirtinga, nes ekonominės ir kitos sąlygos labai skiriasi įvairiose kontinento dalyse. Kiekviena valstija turi dešimt pagrindinių konstitucinių nuostatų, kurių keisti negalima, išskyrus tuos atvejus, kada sutinka federalinis aukščiausiasis teismas, ir vienas iš šitų straipsnių draudžia bet kokią nuosavybę bet kuriais metais apmokestinti daugiau negu vienu procentu jos vertės, namų sklypai, nesvarbu mieste ar kaime, nuo šio mokesčio yra atleisti.

(815.7) 72:7.7 Federalinė vyriausybė negali skolintis, o bet kuriai valstijai, prieš imant paskolą, išskyrus karo tikslams, per referendumą reikia gauti tris ketvirtadalius balsų. Kadangi federalinė vyriausybė paskolų imti negali, tai karo atveju Nacionalinė Gynybos Taryba yra įgaliota nustatyti valstijoms piniginius įnašus, o taip pat ir tai, kiek būtų reikalinga žmonių ir medžiagų resursų. Bet jokios skolos grąžinimo negalima ištęsti ilgesniam negu dvidešimt penkerių metų laikotarpiui.

(815.8) 72:7.8 Pajamos, kurios išlaiko federalinę vyriausybę, yra gaunamos iš tokių penkių šaltinių:

(815.9) 72:7.9 1. Importo mokesčių. Visų rūšių importas yra apmokestinamas pagal tarifą, kuris yra numatytas tam, jog šiame kontinente palaikytų tokį pragyvenimo lygį, kuris yra daug aukštesnis už bet kurios kitos nacijos pragyvenimo lygį planetoje. Šituos tarifus nustato aukščiausiasis gamybinis teismas po to, kada abeji pramonės kongreso rūmai ratifikuoja ekonomikos reikalų pagrindinio vykdytojo rekomendacijas, o jį paskiria abeji įstatymdavystės organai. Aukštesniuosius pramonės rūmus renka dirbantieji, žemesniuosius rūmus renka kapitalas.

(816.1) 72:7.10 2. Autorinių honorarų. Federalinė vyriausybė skatina išradimus ir originalią kūrybą dešimtyje regioninių laboratorijų, padėdama įvairių rūšių talentams—menininkams, rašytojams, ir mokslininkams—ir saugodama jų patentus. Savo ruožtu vyriausybė ima pusę pelno, kuris yra gaunamas už visus tokius įgyvendintus išradimus ir kūrinius, ar jie būtų susiję su technika, knygomis, menu, augalais, ar gyvūnais.

(816.2) 72:7.11 3. Paveldėjimo mokesčio. Federalinė vyriausybė surenka paveldėjimo mokstį, svyruojantį nuo vieno iki penkiasdešimties procentų, priklausomai nuo turto, o taip pat ir nuo kitų sąlygų.

(816.3) 72:7.12 4. Karinės įrangos. Vyriausybė gauna dideles pajamas, nuomodama karinę ir karinio laivyno įrangą komerciniams ir poilsio tikslams.

(816.4) 72:7.13 5. Gamtinių išteklių. Pajamos iš gamtinių resursų, kada specifiniams tikslams, kuriems lėšas numato federalinės valstybės chartija, tiek lėšų nereikia, tada yra pervedamos į nacionalinį iždą.

(816.5) 72:7.14 Federalinius asignavimus, išskyrus karo fondus, kuriuos nustato Nacionalinės Gynybos Taryba, skiria aukštesnysis įstatymų leidžiamasis organas, jiems pritaria žemesnieji rūmai, patvirtina vyriausiasis vykdytojas, ir galiausiai įteisina federalinė biudžeto komisija, susidedanti iš vieno šimto narių. Šitos komisijos narius pasiūlo valstijų gubernatoriai, o išrenka valstijų įstatymdavystės organai dvidešimt ketverių metų laikotarpiui, vienas ketvirtadalis yra renkamas kas šešeri metai. Kas šešeri metai šitas organas trijų ketvirtadalių balsų dauguma savo vadovu išsirenka vieną iš narių, ir šitaip jis tampa federalinio iždo direktoriumi-kontrolieriumi.