Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 70 Dokumentas. Žmogiškojo vald... > 5. Valdymo ištakos >

5. Valdymo ištakos

(788.13) 70:5.1 Kiekviena žmogiškoji institucija turėjo pradžią, ir civilinis valdymas yra besivystančios evoliucijos produktas, lygiai taip, kaip vedybos, gamyba, ir religija. Nuo ankstyvųjų klanų ir primityviųjų genčių palaipsniui vystėsi žmogiškojo valdymo vienas kitą keičiantys tipai, kurie atsirasdavo ir išnykdavo iki pat tokių visuomeninio ir pilietinio reguliavimo formų, kurios apibūdina dvidešimtojo amžiaus antrąjį trečdalį.

(788.14) 70:5.2 Palaipsniui atsirandant šeimos vienetams, valdymo pagrindai buvo sukurti klano organizacijoje, šeimų iš tų pačių protėvių grupuotėse. Pirmasis tikras valdymo organas buvo senolių taryba. Šitą reguliuojančiąją grupę sudarė seni vyrai, kurie buvo pasižymėję kokiu nors sumaniu būdu. Išmintį ir patyrimą ėmė anksti vertinti net ir barbariškas žmogus, ir prasidėjo ilgas senolių viešpatavimo amžius. Šitas amžiaus oligarchijos valdymas palaipsniui peraugo į patriarchalinę idėją.

(789.1) 70:5.3 Ankstyvoji senolių taryba turėjo visų valdymo funkcijų: vykdomosios, įstatymdavystės, ir teisminės, potencialą. Kada taryba aiškindavo tuometinius papročius, tada ji būdavo teismas; kada nustatinėdavo naujus visuomeninių papročių metodus, tada ji būdavo įstatymdavė; tiek, kiek ji siekė, kad tokie dekretai ir aktai būtų įgyvendinami, tada ji būdavo vykdantysis organas. Tarybos pirmininkas buvo vienas iš vėliau atsiradusio genties vado pirmtakų.

(789.2) 70:5.4 Kai kurios gentys turėjo moterų tarybas, o kartas nuo karto moterys valdė daugelyje genčių. Kai kurios raudonojo žmogaus gentys išsaugojo Onamonalontono mokymą paklusdamos vieningam “septynių tarybos” valdymui.

(789.3) 70:5.5 Žmonijai buvo sunku išmokti to, kad nei taikos, nei karo problemų negali išspręsti besivaidijanti visuomenė. Primityvieji “tauškalai” retai kada būdavo naudingi. Rasė anksti sužinojo, kad bet kokia armija, kuriai vadovauja klano vadų grupė, neturėjo jokių vilčių pasipriešinti stipriai vieno žmogaus vadovaujamai armijai. Karas visada buvo karalių kūrėjas.

(789.4) 70:5.6 Iš pradžių karo vadai būdavo parenkami tiktai karinei tarnybai, ir taikos laikotarpiais dalies savo valdžios jie atsisakydavo, kada jų pareigos būdavo daugiau visuomeninio pobūdžio. Bet palaipsniui jie ėmė brautis ir į taikos periodus, turėdami polinkį ir toliau valdyti nuo vieno karo iki kito karo. Jie dažnai pasistengdavo, kad po vieno karo neužilgo prasidėtų kitas. Šitie pirmieji karo vadai taikos nemėgo.

(789.5) 70:5.7 Vėlesniaisiais laikais kai kurie vadai būdavo parenkami ne karinei, o kitokiai tarnybai, parenkami dėl nepaprastų fizinių duomenų arba nuostabių asmeninių sugebėjimų. Raudonieji žmonės dažnai turėdavo vadų poras—genties, arba taikos vadus, ir paveldinčius postą karo vadus. Taikos sąlygomis valdovai taip pat buvo teisėjai ir mokytojai.

(789.6) 70:5.8 Kai kurioms ankstyvosioms bendruomenėms vadovavo šamanai, kurie dažnai atlikdavo ir vadų funkcijas. Vienas žmogus veikdavo kaip žynys, daktaras, ir vyriausiasis vykdytojas. Gana dažnai ankstyvieji karališkieji ženklai buvo kilę iš žynių drabužių simbolių ir emblemų.

(789.7) 70:5.9 Ir būtent einant tokiais žingsniais, palaipsniui atsirado valdymo vykdomoji atšaka. Klano ir genčių tarybos tebeveikė kaip patarėjai ir kaip vėliau atsiradusių įstatymdavystės ir teisminės atšakų pirmtakai. Šiandien įvairiose gentyse Afrikoje visos šitos primityvios valdymo formos tebeegzistuoja.