(739.5) 65:8.1 Laikas ir erdvė yra sujungti neatskiriamai; tai yra įgimtas susivienijimas. Laiko uždelsimas yra neišvengiamas, esant tam tikroms erdvės sąlygoms.

(739.6) 65:8.2 Jeigu jus glumina tai, jog prireikia tiek daug laiko tam, kad būtų įgyvendinti gyvybės vystymosi evoliuciniai pasikeitimai, tai aš norėčiau pasakyti, kad mes gyvybės procesų atsiskleidimo negalime paspartinti kiek nors labiau negu tą įgyvendinti leidžia planetos fizinės metamorfozės. Mes turime aptarnauti planetos natūralų, fizinį vystymąsi; mes absoliučiai nekontroliuojame geologinės evoliucijos. Jeigu tiktai fizinės sąlygos leistų, tai mes galėtume pasirūpinti, kad gyvybės evoliucija būtų užbaigta žymiai trumpiau negu per vieną milijoną metų. Bet visi mes esame pavaldūs Rojaus Aukščiausiesiems Valdovams, o Rojuje laikas neegzistuoja.

(739.7) 65:8.3 Individui laiko matavimo standartas yra jo gyvenimo trukmė. Šitokiu būdu visus tvarinius sąlygoja laikas, ir dėl to jie iš tikrųjų mano, kad evoliucija yra per ilgai ištęstas procesas. Tiems iš mūsų, kurių gyvenimo trukmės neriboja laikinoji egzistencija, neatrodo, jog evoliucija būtų tokia ištęsta transakcija. Rojuje, kur laikas neegzistuoja, visi šitie dalykai yra dabartiniai Begalybės prote ir Amžinybės veiksmuose.

(739.8) 65:8.4 Kaip proto evoliucija priklauso nuo, ir yra uždelsiama, fizinių sąlygų lėto vystymosi, taip ir dvasinis procesas priklauso nuo protinio išsivystymo ir neišvengiamai yra uždelsiamas dėl intelektualaus atsilikimo. Bet tai nereiškia, jog dvasinė evoliucija priklauso nuo išsilavinimo, kultūros, ar išminties. Siela gali atsirasti nepriklausomai nuo intelektualios kultūros, bet negali atsirasti, kada nėra protinio sugebėjimo ir troškimo—pasirinkimo išlikti ir sprendimo siekti visą laiką augančio tobulumo—vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Nors išlikimas gali ir nepriklausyti nuo žinių ir išminties, bet žengimas į priekį nuo to tikrai priklauso.

(740.1) 65:8.5 Kosminėse evoliucijos laboratorijose protas visada viešpatauja materijos atžvilgiu, o dvasia visą laiką yra abipusiškai susieta su protu. Nesugebėjimas sinchronizuoti ir koordinuoti šitų skirtingų sugebėjimų gali sukelti laiko uždelsimus, bet, jeigu individas iš tikrųjų pažįsta Dievą ir trokšta jį surasti ir tapti tokiu, kaip jis, tada išlikimas yra užtikrintas nepriklausomai nuo laiko kliūčių. Fizinė būklė gali apriboti protą, o protinis iškrypimas gali uždelsti dvasinį pasiekimą, bet nė vienas iš šitų kliuvinių negali palaužti valios, kuri iš visos širdies priėmė sprendimą.

(740.2) 65:8.6 Kada fizinės sąlygos yra pribrendusios, tada gali įvykti staigus protinis vystymasis; kada proto būsena yra palanki, tada gali įvykti staigios dvasinės transformacijos; kada dvasinės vertybės suvokiamos deramai, tada yra pastebimos kosminės prasmės, ir tokia asmenybė vis labiau yra paleidžiama iš laiko varžtų ir išlaisvinama iš erdvės apribojimų.

(740.3) 65:8.7 [Parengta Nebadono Gyvybės Nešėjo, gyvenančio Urantijoje.]