(731.5) 65:2.1 Istorija apie žmogaus pakilimą iš jūros dumblių į žemiškojo kūrinio valdymo lygį yra iš tiesų jaudinantis pasakojimas apie biologinę kovą ir proto išlikimą. Žmogaus pirminiai protėviai tiesiogine prasme buvo vandenyno dugno dumblas ir maurai senųjų vidinių jūrų ilgų pakrančių ramiose ir šilto vandens įlankose ir užutekiuose, tuose pačiuose vandenyse, kuriuose Gyvybės Nešėjai implantavo gyvybę Urantijoje trijose skirtingose vietose.

(731.6) 65:2.2 Šiandien yra išlikę labai mažai jūrinės augalinės gyvybės ankstyvųjų tipų, kurie dalyvavo šituose epochiniuose pasikeitimuose, dėl kurių atsirado panašūs į gyvūną tarpiniai organizmai. Pintis yra vienas iš šitų ankstyvųjų išlikusių tarpinių tipų, tų organizmų, per kuriuos vyko palaipsnis perėjimas nuo augalinės gyvybės prie gyvulinės. Šitos ankstyvosios perėjimo formos, nors ir nebuvo tapačios šiandieninėms pintims, bet į jas buvo labai panašios; jos buvo tikri ribos organizmai—nei augaliniai, nei gyvuliniai—bet galiausiai jos atvedė į tikrų gyvulinės gyvybės formų atsiradimą.

(732.1) 65:2.3 Bakterijos, labai primityvios kilmės paprasti augaliniai organizmai, yra labai mažai pasikeitusios nuo ankstyvosios aušros gyvybės; jų parazitiniame elgesyje yra net pastebimas tam tikro laipsnio regresavimas. Didelė dalis grybelių taip pat išreiškia regresinį judėjimą evoliucijoje, jie yra augalai, praradę gebėjimą gaminti chlorofilą ir tapę daugiau ar mažiau parazitiniais. Didžioji dauguma ligas sukeliančių bakterijų ir jų padėjėjų virusų iš tikrųjų priklauso šitai grupei pasikeitusių parazitinių grybelių. Per tarpinius amžius visa didžiulė augalinės gyvybės karalystė išsivystė iš tų protėvių, iš kurių taip pat kilo ir bakterijos.

(732.2) 65:2.4 Greitai atsirado gyvulinės gyvybės aukštesnis protozojų tipas, ir atsirado staiga. Ir iš tų tolimųjų laikų ameba, tipiškas vienaląstis gyvulinis organizmas, išsilaikė labai mažai kuo pasikeitusi. Šiandien ji šėlsta panašiai, kaip šėldavo ir tuomet, kada buvo paskutinysis ir didžiausias pasiekimas gyvybės evoliucijoje. Šitas smulkiausias tvarinys ir jo pirmuonys pusbroliai gyvūnų sukūrimui yra tuo pačiu, kuo bakterijos yra augalų karalystei; jie išreiškia ankstyvosios evoliucijos pirmųjų žingsnių išlikimą, diferencijuojantis gyvybei, kartu ir nepasisekusį vėlesnį vystymąsi.

(732.3) 65:2.5 Netrukus ankstyvieji vienaląsčiai gyvūnų tipai susivienijo į bendruomenes, iš pradžių kaip dumbliai, o vėliau hidros ir medūzų lygiu. Dar vėliau atsirado jūrinės žvaigždės, akmeninės lelijos, jūros ežiai, holoturijos, šimtakojai, vabzdžiai, vorai, vėžiagyviai ir artimai susijusios sliekų ir dėlių grupės, greitai po jų atsirado moliuskai—austrės, aštuonkojai, ir sraigės. Atsirasdavo ir žūdavo šimtų šimtai tarpinių rūšių; minimos tiktai tos, kurios išliko po ilgos ilgos kovos. Tokie nesivystantys pavyzdžiai, kartu su vėliau atsirandančia žuvų šeima, šiandien atstovauja ankstyvųjų ir žemesniųjų gyvūnų stacionariems tipams, gyvybės medžio šakoms, kurioms nepavyko progresuoti.

(732.4) 65:2.6 Tokiu būdu buvo parengta arena pirmųjų stuburinių gyvūnų, žuvų, atsiradimui. Iš šitos žuvų šeimos kilo dvi unikalios modifikacijos, varlė ir salamandra. Ir būtent varlė gyvulinėje gyvybėje pradėjo tą seriją progresinių diferencijavimų, kurie galiausiai aukščiausią tašką pasiekė paties žmogaus atsiradimu.

(732.5) 65:2.7 Varlė yra vienas iš ankstyviausiųjų išliekančios žmonijos rasės protėvių, bet jai taip pat nepavyko vystytis į priekį, ji šiandien yra išlikusi didele dalimi tokia, kokia buvo tais tolimaisiais laikais. Varlė yra vienintelė ankstyvųjų aušros rasių protėvių rūšis, kuri gyvena žemėje dabar. Žmogiškoji rasė neturi išlikusių protėvių tarp varlės ir eskimų.

(732.6) 65:2.8 Iš varlių atsirado ropliai, didžiulė gyvūnų šeima, kuri didžiąja dalimi yra išnykusi, bet iš kurios, prieš jai išnykstant, kilo ištisa paukščių šeima ir daugelis žinduolių kategorijų.

(732.7) 65:2.9 Galbūt didžiausias atskiras šuolis per visą ikižmogiškąją evoliuciją buvo atliktas tada, kada roplys tapo paukščiu. Šiandieninės paukščių rūšys—ereliai, antys, karveliai, ir stručiai—labai labai seniai visos kilo iš milžiniškų roplių.

(732.8) 65:2.10 Roplių karalystei, kuri kilo iš varlių šeimos, šiandien atstovauja keturi išlikę skyriai: du nesivystantys, gyvačių ir driežų, kartu su savo pusbroliais aligatoriais ir vėžliais; vienas iš dalies besivystantis, paukščių šeima, ir ketvirtasis, žinduolių protėviai ir žmogiškųjų rūšių kilmės tiesioginė linija. Nežiūrint to, kad jie seniai išnyko, bet išnykusių roplių masyvumas atsispindėjo drambliuose ir mastodonuose, tuo tarpu jų savotiškas formas įamžino šokinėjančios kengūros.

(733.1) 65:2.11 Urantijoje atsirado tiktai keturiolika didžiulių tipų, žuvys buvo paskutinysis tipas, ir po paukščių ir žinduolių neišsivystė nė viena nauja klasė.

(733.2) 65:2.12 Būtent iš vikraus mažo mėsėdžio roplinio dinozauro, bet turinčio santykinai dideles smegenis staiga kilo placentiniai žinduoliai. Šitie žinduoliai vystėsi greitai ir skirtingai, iš jų atsirado ne tiktai įprastos šiandieninės rūšys, bet taip pat išsivystė ir jūriniai tipai, tokie, kaip banginiai ir ruoniai, ir oro skrajūnai, tokie, kaip šikšnosparnių šeima.

(733.3) 65:2.13 Tokiu būdu žmogus atsirado iš aukštesniųjų žinduolių, išsivysčiusių iš esmės iš gyvybės vakarinio implantavimo senosiose rytų-vakarų apsaugotose jūrose. Gyvieji organizmai iš rytinės ir centrinės grupių anksti palankiai vystėsi link gyvulinės egzistencijos ikižmogiškųjų lygių pasiekimo. Bet amžiams einant, patalpintos gyvybės rytinis sutelkimas nepasiekė patenkinamo protingos ikižmogiškosios būsenos lygio, patyręs pasikartojusius ir neatstatomus gyvybės plazmos aukščiausiųjų tipų tokius praradimus, kad jis amžiams neteko galios atstatyti žmogiškuosius potencialus.

(733.4) 65:2.14 Kadangi šitoje rytinėje grupėje potencialo išvystyti protą kokybė buvo taip ryškiai menkesnė už kitų dviejų grupių, tai Gyvybės Nešėjai, sutikus jų vyresnybei, aplinkos sąlygas paveikė taip, jog šitas besivystančios gyvybės menkesnes ikižmogiškąsias rūšis dar labiau apribotų. Pagal visus išorinius bruožus šitų menkesniųjų tvarinių grupių pašalinimas atrodė atsitiktinis, bet tikrovėje jis buvo visiškai tikslingas.

(733.5) 65:2.15 Vėliau evoliuciškai atsiskleidžiant intelektui, žmogiškųjų rūšių protėviai lemūrai buvo daug daugiau išsivystę Šiaurės Amerikoje negu kituose regionuose; ir dėl to jie buvo nukreipiami, jog migruotų iš vakarinės gyvybės implantavimo arenos per Beringo sausumos tiltą ir išilgai pakrantės į pietvakarių Aziją, kur jie toliau vystėsi ir save pagerino, pasipildydami kai kuriomis rūšimis iš centrinės gyvybės grupės. Tokiu būdu žmogus išsivystė iš kai kurių vakarinės ir centrinės gyvybės rūšių, bet centriniuose ir beveik rytiniuose regionuose.

(733.6) 65:2.16 Tokiu būdu gyvybė, kuri buvo implantuota Urantijoje, vystėsi iki ledo amžiaus, kada iš pradžių atsirado pats žmogus ir pradėjo savo kupiną įvykių planetinę karjerą. Ir šitas primityviojo žmogaus pasirodymas žemėje per ledo amžių nebuvo tiesiog atsitiktinumas; taip buvo suplanuota. Ledynų eros ypatingas atšiaurumas ir klimato sunkumai visais atžvilgiais buvo pritaikyti tokiam tikslui, jog padėtų sukurti žmogiškosios būtybės užsigrūdinusį tipą su milžinišku sugebėjimu išlikti.