(704.6) 62:3.1 Anksti aušros žinduolių karjeroje, šitų vikrių tvarinių labiau išsivysčiusios poros gyvenamoje buveinėje medžio viršūnėje gimė dvyniai, vienas vyriškosios lyties, kitas moteriškosios lyties. Palyginus su savo protėviais, jie buvo iš tikrųjų gražūs mažyliai tvariniai. Ant jų kūnų buvo mažai plaukų, bet tai nebuvo trūkumas, nes jie gyveno šiltame ir pastoviame klimate.

(705.1) 62:3.2 Šitie vaikai išaugo šiek tiek didesnio negu keturių pėdų ūgio. Visais atžvilgiais jie buvo didesni už savo tėvus, turėjo ilgesnes kojas ir trumpesnes rankas. Jie turėjo beveik visiškai priešpriešius nykščius, beveik lygiai taip gerai pritaikytus įvairiapusiškam darbui, kaip ir dabartinio žmogaus nykštys. Jie vaiščiojo stovėdami vertikaliai, turėjo pėdas, kurios buvo beveik lygiai taip gerai pritaikytos vaikščiojimui, kaip ir vėlesniųjų žmogškųjų rasių pėdos.

(705.2) 62:3.3 Jų smegenys buvo menkesnės ir mažesnės už žmogiškųjų būtybių smegenis, bet daug labiau išvystytos, ir palyginus daug didesnės už jų protėvių smegenis. Dvyniai anksti pademonstravo labiau išsivysčiusį intelektą, ir greitai buvo pripažinti aušros žinduolių visos genties vadovais, realiai pradėdami visuomeninės organizacijos primityvią formą ir primityvų ekonominį darbo pasidalijimą. Šitas brolis ir sesuo susiporavo ir greitai džiaugėsi dvidešimt vieno vaiko, panašaus į save pačius, draugija; visi buvo daugiau negu keturių pėdų ūgio ir visais atžvilgiais pranašesni už savo protėvių rūšis. Šita naujoji grupė suformavo viduriniųjų žinduolių branduolį.

(705.3) 62:3.4 Kada šitos naujosios ir labiau išsivysčiusios grupės narių skaičius išaugo, tada prasidėjo karas, negailestingas karas; o kada siaubinga kova pasibaigė, tuomet iš aušros žinduolių anksčiau egzistavusios ir protėvinės rasės gyvo nebuvo išlikusio nė vieno individo. Ne tokia gausi, bet galingesnė ir protingesnė rūšių atšaka išliko savo protėvių sąskaita.

(705.4) 62:3.5 Ir dabar, beveik penkiolika tūkstančių metų (per šešis šimtus generacijų), šitas tvarinys tapo šitos pasaulio dalies siaubu. Visi ankstesniųjų laikų dideli ir pikti gyvūnai buvo žuvę. Šitų regionų vietiniai didžiuliai žvėrys nebuvo mėsėdžiai, o kačių šeimos didesnės rūšys, liūtai ir tigrai, į šitą apsaugotą žemės paviršiaus lopinėlį dar nebuvo įsiveržę. Dėl to šitie vidurinieji žinduoliai trykšta drąsa ir pavergia viską, kas yra jų kūrinio kampelyje.

(705.5) 62:3.6 Palyginus su savo protėvių rūšimis, vidurinieji žinduoliai buvo pranašesni visais atžvilgiais. Net jų potenciali gyvenimo trukmė buvo ilgesnė, siekusi maždaug dvidešimt penkerius metus. Šitoje naujojoje rūšyje atsirado daug elementarių žmogiškųjų bruožų. Be įgimtų polinkių, kuriuos demonstravo jų protėviai, šitie vidurinieji žinduoliai, sugebėdavo tam tikrose atstumiančiose situacijose parodyti pasibjaurėjimą. Jie toliau išlaikė labai aiškiai matomą atsargų kaupimo instinktą; maistą jie slėpdavo vėlesniam vartojimui, ir su dideliu užsidegimu rinkdavo nugludintus apvalius akmenukus ir kai kurių rūšių apvalius akmenis, tinkamus gynybinei ir puolamajai amunicijai.

(705.6) 62:3.7 Šitie vidurinieji žinduoliai pirmieji rodė aiškiai išreikštą polinkį į statybą, kaip tai yra matoma jų rungtyniavime, įsirengiant tiek būstus medžių viršūnėse, tiek daugiaurves požemines slaptavietes; jie buvo pirmosios žinduolių rūšys, kurios kada nors rūpinosi tiek medžiuose, tiek požemiuose buvusių būstų saugumu. Jie didele dalimi apleido medžius, kaip savo gyvenamąją vietą, gyvendami ant žemės dienos metu ir miegodami medžių viršūnėse naktį.

(705.7) 62:3.8 Laikui einant, natūralus skaičiaus didėjimas galiausiai pasireiškė rimta konkurencija dėl maisto ir rungtyniavimu dėl lytinių santykių, ir visa tai išsivystė į seriją tarpusavio brolžudiškų mūšių, kurie beveik išnaikino ištisas rūšis. Šitos kovos tęsėsi tol, kol gyva liko tiktai viena grupė, turėjusi šiek tiek mažiau negu vieną šimtą individų. Bet taika dar kartą įsivyravo, ir šitoji vienintelė išlikusi gentis iš naujo įsirengė savo miegamuosius medžių viršūnėse ir dar kartą atnaujino įprastą ir pusiau taikingą egzistenciją.

(705.8) 62:3.9 Jūs vargu ar galite įsivaizduoti, kaip jūsų ikižmogiškieji protėviai kartas nuo karto vos per plauką išvengdavo išnaikinimo. Jeigu visos žmonijos protėvinė varlė tam tikru atveju būtų šokusi dviem coliais mažiau, tai visos evoliucijos kursas būtų buvęs žymiai pakeistas. Panaši į lemūrą tiesioginė aušrinių žinduolių rūšių motina prieš tai, kada pagimdė naujosios ir aukštesnės žinduolių kategorijos tėvą, ne mažiau kaip penkis kartus mirties išvengė tiesiog per plauką. Bet iš visų kartų arčiausia mirties ji buvo tada, kada žaibas trenkė į tą medį, kuriame būsimoji primatų dvynių motina miegojo. Šitų viduriniųjų žinduolių abudu tėvai buvo labai žiauriai sukrėsti ir smarkiai apdegė; šita strėlė iš dangaus iš jų septynių vaikų tris užmušė. Šitie besivystantys gyvūnai buvo beveik prietaringi. Šitoji pora, į kurios namus medžių viršūnėje trenkė žaibas, iš tikrųjų buvo viduriniųjų žinduolių rūšių labiau išsivysčiusios grupės lyderiai, ir, pasekdami jų pavyzdžiu, daugiau negu pusė šitos genties, apjungusios protingesnes šeimas, persikraustė maždaug už dviejų mylių nuo šitos vietovės ir ėmė statytis naujus būstus medžių viršūnėse ir naująsias priedangas ant žemės—savo laikinas slėptuves netikėto pavojaus atveju.

(706.1) 62:3.10 Šita pora, tokių gausių kovų veteranai, netrukus po to, kada įsirengė savo būstą, tapo besididžiuojančiais tėvais, sulaukusiais dvynių, pačių įdomiausių ir svarbiausių gyvūnų, kurie kada nors buvo gimę šitame pasaulyje iki šito laiko, kadangi jie buvo pirmieji iš primatų naujųjų rūšių, kurios sudaro kitą gyvybiškai svarbią pakopą ikižmogiškojoje evoliucijoje.

(706.2) 62:3.11 Tuo pačiu metu, kada gimė šitie primatai dvyniai, kita pora—viduriniųjų žinduolių genties ypatingai atsilikusi vyriškosios ir moteriškosios lyties pora, kuri buvo tiek protiškai, tiek fiziškai menkesnė—taip pat pagimdė dvynius. Šitie dvyniai, vienas vyriškosios lyties, kitas moteriškosios, buvo abejingi užkariavimams; jie buvo susirūpinę tiktai dėl to, kaip gauti maisto, o kadangi mėsos jie nevalgė, tai greitai prarado bet kokį interesą ieškoti grobio. Šitie atsilikę dvyniai tapo dabartinių žmoginių beždžionių genčių sukūrėjais. Jų palikuonys ieškojo šiltesnių pietinių regionų su švelniu klimatu ir su gausybe tropinių vaisių, kur didele dalimi jie toliau gyveno taip, kaip ir tuo metu, išskyrus tas atšakas, kurios poravosi su gibonų ir beždžionių ankstyvosiomis rūšimis, ir dėl to labai smarkiai sumenko.

(706.3) 62:3.12 Ir tokiu būdu galima aiškiai matyti, jog žmogus ir beždžionė yra susiję tiktai tuo, kad jie kilo iš viduriniųjų žinduolių, iš genties, kurioje tuo pačiu metu gimė, o po to atsiskyrė dvi dvynių poros; menkesnioji pora turėjo savo lemtį sukurti šiuolaikinių rūšių beždžiones, babuinus, šimpanzes, ir gorilas; labiau išsivysčiusios poros likimas buvo toliau tęsti kilimo liniją, kuri išsivystė į patį žmogų.

(706.4) 62:3.13 Šiuolaikinis žmogus ir žmogbeždžionės iš tiesų kilo iš tos pačios genties ir rūšies, bet ne iš tų pačių tėvų. Žmogaus protėviai kilo iš šitos viduriniųjų žinduolių genties atrinktų liekanų labiau išsivysčiusių palikuonių, tuo tarpu šiuolaikinės žmogbeždžionės (išskyrus kai kuriuos iki lemūrų, gibonų, beždžionių, ir iki kitų, panašių į beždžiones, egzistavusius tipus) yra šitos viduriniųjų žinduolių grupės pačios menkiausios poros palikuonys, tos poros, kuri išsigelbėjo tada, kada savo genties paskutiniojo žiauraus mūšio metu ji slėpėsi požeminėje maisto saugojimo slėptuvėje ilgiau negu dvi savaites, išlindo tiktai tada, kada kautynės buvo seniai pasibaigusios.