(703.5) 62:2.1 Šiek tiek daugiau negu prieš vieną milijoną metų staiga pasirodė Mesopotamijos aušros žinduoliai, placentinių žinduolių Šiaurės Amerikos lemūrų tipo tiesioginiai palikuonys. Jie buvo aktyvūs mažyčiai tvariniai, beveik trijų pėdų aukščio; ir nors jiems nebuvo įprasta vaikščioti ant užpakalinių kojų, bet jie lengvai galėjo stovėti vertikalioje padėtyje. Jie buvo plaukuoti ir vikrūs ir tauškė beždžioniška maniera, bet ne taip, kaip žmogbeždžionių gentys, jie buvo mėsėdžiai. Jie turėjo primityvų priešpriešinį nykštį, o taip pat labai naudingą sugriebiantį didįjį kojos pirštą. Nuo šito momento ikižmogiškosios rūšys palaipsniui vystė priešpriešinį nykštį, tuo tarpu jos vis labiau ėmė prarasti didžiojo kojos piršto sugriebiamąją galią. Vėlesniosios beždžionių gentys sugriebiantį kojos didįjį pirštą išsaugojo, bet niekada neišvystė žmogiškojo tipo nykščio.

(704.1) 62:2.2 Šitie aušriniai žinduoliai visiškai suaugdavo tada, kada sulaukdavo trejų ar ketverių metų amžiaus, vidutiniškai, potencialiai gyvendami apie dvidešimt metų. Kaip taisyklė, palikuonys gimdavo po vieną, nors kartais pasitaikydavo ir dvynių.

(704.2) 62:2.3 Šitos naujos rūšies nariai palyginti su savo ūgiu turėjo didžiausias smegenis iš visų gyvūnų, kurie kada nors buvo egzistavę žemėje iki tol. Jie turėjo daug tokių pačių emocijų ir instinktų, kurie vėliau apibūdino primityvųjį žmogų, buvo labai smalsūs ir rodydavo ryškų pasitenkinimą, kada pavykdavo atlikti bet kokią užduotį. Alkis maistui ir lytinis potraukis buvo gerai išsivystytę, o konkretus lytinis atsirinkimas pasireiškė primityvios formos asistavimu ir partnerio pasirinkimu. Jie aršiai kovodavo gindami savo giminę ir buvo visiškai švelnūs šeimyniniuose ryšiuose, turėjo savęs pažeminimo jausmą, besiribojantį ties gėdos ir savigraužos riba. Jie buvo labai prieraišūs ir jaudinančiai ištikimi savo partneriui, bet jeigu aplinkybės juos išskirdavo, tuomet jie pasirinkdavo naujus partnerius.

(704.3) 62:2.4 Būdami nedidelio ūgio ir turėdami įžvalgų protą, kad suvoktų tuos pavojus, kuriuos jiems kelia gyvenimas miške, jie išvystė nepaprastą baimės jausmą, kuris juos atvedė prie tų išmintingų atsargumo priemonių, kurios labai daug prisidėjo prie jų išlikimo, tokių, kaip paprasčiausių pastogių įsirengimas aukštų medžių viršūnėse, ir tai leisdavo jiems išvengti daugelio pavojų, kurie tykodavo gyvenant ant žemės. Žmonijos polinkis į baimę prasideda kaip tik nuo tų laikų.

(704.4) 62:2.5 Šitie aušriniai žinduoliai gentinės dvasios išsiugdė daugiau negu jos kada nors buvo pademonstruota anksčiau. Jie, iš tikrųjų, buvo labai gentiški, bet vis vien nepaprastai linko muštis, kada kokiu nors būdu būdavo sutrikdomas jų įprastinio gyvenimo ritmas, ir jie parodydavo ūmų būdą, kada visiškai supykdavo. Tačiau jų karingas būdas pasitarnavo ir geram tikslui; labiau išsivysčiusios grupės nedvejodavo dėl to, jog sukeltų karą prieš savo menkesnius kaimynus, ir šitaip, selekcinio išlikimo būdu, rūšys buvo vis labiau gerinamos. Labai greitai jie ėmė viešpatauti šito regiono mažesniųjų tvarinių gyvenime, o senesniųjų nemėsėdžių į beždžiones panašių genčių išliko labai mažai.

(704.5) 62:2.6 Šitie maži agresyvūs gyvūnai dauginosi ir plito Mesopotamijos pusiasalyje daugiau negu vieną tūkstantį metų, nuolat gerindami fizinį tipą ir bendrą nuovokumą. Ir kai tik praėjo septyniasdešimt generacijų po to, kada šita naujoji gentis buvo kilusi iš lemūrinio protėvio aukščiausiojo tipo, tuomet atsitiko kitas epochinis įvykis—žmogiškųjų būtybių evoliucijoje Urantijoje staiga diferencijavosi kitos gyvybiškai svarbios pakopos protėviai.