Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 57 Dokumentas. Urantijos kilmė... > 7. Meteoritų era — Ugnikalnių ... >

7. Meteoritų era — Ugnikalnių amžius. Primityvioji planetos atmosfera

(658.9) 57:7.1 Per šituos ankstyvuosius laikus, saulės sistemos erdvės regionuose buvo spiečiai nedidelių irstančių ir besikondensuojančių kūnų, ir kadangi apsauginės sudeginančios atmosferos nebuvo, tai tokie erdvės kūnai trenkdavosi tiesiai į Urantijos paviršių. Šitie nenutrūkstantys poveikiai planetos paviršių palaikė daugiau ar mažiau įkaitintą, o tai, kartu su gravitacijos padidėjusiu veikimu, kadangi sfera vis didėjo, ėmė sukelti tokius poveikius, kurie sunkesnius elementus, tokius, kaip geležį, palaipsniui vertė slinktis vis labiau ir labiau link planetos centro.

(659.1) 57:7.2 Prieš 2.000.000.000 metų žemė aiškiai tapo didesnė už mėnulį. Visada planeta buvo didesnė už savo palydovą, bet tokio žymaus dydžių skirtumo nebuvo iki maždaug šito momento, kada žemė užgrobė milžiniškus erdvės kūnus. Tuomet Urantija buvo pasiekusi maždaug penktadalį savo šiandieninio dydžio, ir buvo pakankamai didelė, kad išlaikytų primityvią atmosferą, kuri buvo pradėjusi atsirasti dėl vidinių elementų kovos tarp įkaitinto vidaus ir vėstančios plutos.

(659.2) 57:7.3 Aiškiai išreikštas vulkaninis veikimas yra datuojamas šitais laikais. Žemės vidinį karštį ir toliau didino radioaktyviųjų ir sunkesniųjų elementų, kuriuos iš erdvės atnešdavo meteoritai, vis gilesnis ir gilesnis įsiskverbimas. Šitų radioaktyviųjų elementų studijavimas atskleis, jog Urantija yra daugiau negu vieno milijardo metų amžiaus savo paviršiuje. Radžio laikrodis yra jūsų pats patikimiausias laiko matuoklis tam, kad būtų moksliškai apskaičiuotas planetos amžius, bet visi tokie apskaičiavimai yra per daug paviršutiniški, kadangi tos radioaktyvios medžiagos, kurios yra prieinamos jūsų tyrinėjimams, visos yra paimtos iš žemės paviršiaus, ir dėl to atstovauja tiems elementams, kuriuos Urantija įgijo palyginus neseniai.

(659.3) 57:7.4 Prieš 1.500.000.000 metų žemė turėjo du trečdalius savo dabartinio dydžio, tuo tarpu mėnulis artėjo prie savo dabartinės masės. Spartus žemės didėjimas, pralenkiant dydžiu mėnulį, įgalino ją pradėti lėtą pagrobimą tos nedidelės atmosferos, kurią jos palydovas iš pradžių turėjo.

(659.4) 57:7.5 Vulkaninis veikimas dabar pasiekė aukščiausią tašką. Visa žemė yra tikras ugningas pragaras, paviršius primena savo ankstesnę išlydytą būseną, prieš tai, kada sunkesnieji metalai gravitavo link centro. Tai yra vulkaninis amžius. Nepaisant šito, palaipsniui formuojasi pluta, susidedanti daugiausia iš santykinai lengvesnio granito. Parengiama arena tokiai planetai, kuri kada nors galės turėti gyvybę.

(659.5) 57:7.6 Lėtai susidaro primityvi planetos atmosfera, dabar turinti šiek tiek vandens garų, anglies monoksido, anglies dioksido, ir vandenilio chlorido, bet labai mažai arba visiškai nėra laisvo azoto arba laisvo deguonies. Pasaulio atmosfera vulkaniniame amžiuje pateikia keistoką vaizdą. Priedo prie išvardintų dujų, ją smarkiai užpildo daugybė vulkaninių dujų ir, šitai oro juostai bręstant, smarkaus meteoritų lietaus, kuris nuolat atsitrenkia į planetos paviršių, degimo produktai. Toks meteoritų degimas išnaudoja beveik visą atmosferinį deguonį, o meteoritų bombardavimo apimtis vis dar yra milžiniška.

(659.6) 57:7.7 Netrukus, atmosfera tapo labiau nusistovėjusi ir pakankamai atvėsusi, kad sukeltų lietaus kritulius ant planetos karšto uolėto paviršiaus. Tūkstančius metų Urantija buvo įvyniota į vieną didžiulę ir ištisinę garų paklodę. Ir per šituos amžius saulė niekada nešvietė ant žemės paviršiaus.

(659.7) 57:7.8 Buvo išskirta didelė dalis atmosferos anglies, kad būtų suformuoti įvairių metalų, kurių gausu paviršiniuose planetos sluoksniuose, karbonatai. Vėliau, šitų anglies dujų daug didesnius kiekius suvartojo ankstyvoji ir visli augalinė gyvybė.

(660.1) 57:7.9 Net ir per vėlesniuosius periodus tebesitęsiantis lavos tekėjimas ir įkrentantys meteoritai oro deguonį beveik visiškai išeikvojo. Net ir netrukus atsirasiančio primityvaus vandenyno pirmosios nuosėdos neturėjo spalvotų akmenų ar skalūnų. Ir ilgą laiką po to, kada atsirado šitas vandenynas, atmosferoje iš tikrųjų nebuvo jokio laisvo deguonies; ir jo dideliais kiekiais neatsirado tol, kol jį vėliau sukūrė jūros dumbliai ir kitos augalinės gyvybės formos.

(660.2) 57:7.10 Vulkaninio amžiaus primityvioji planetos atmosfera suteikia mažai apsaugos nuo meteoritų lietaus susidūrimų poveikių. Milijonų milijonai meteoritų sugeba prasiskverbti pro tokią oro juostą, kad trenktųsi į planetos plutą kaip kieti kūnai. Bet laikui einant, vis mažiau ir mažiau iš jų buvo pakankamai dideli, kad pasipriešintų vėlesniųjų erų vis daugiau deguonimi prisotinamos atmosferos visą laiką stiprėjančios trinties skydui.