(657.4) 57:6.1 Po saulės sistemos atsiradimo prasidėjo palaipsniui mažėjantis saulės dalių išmetimo periodas. Per kitus penkis šimtus tūkstančių metų, saulė į aplinkinę erdvę toliau išpildavo vis mažesnius materijos tūrius. Bet per šituos ankstyvuosius nepastovių orbitų laikus, kada supantys kūnai prie saulės prisiartindavo arčiausia, tada tėvinė saulė didelę dalį šitos meteorinės materijos sugebėdavo vėl iš naujo pasigauti.

(657.5) 57:6.2 Tos planetos, kurios buvo arčiausia saulės, buvo pirmosios, kurios savo apsisukimus sulėtino kryptinės trinties dėka. Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę.

(657.6) 57:6.3 Kada mėnulio ir žemės kryptinė trintis išsilygins, tada žemė į mėnulį visada bus atsukusi tą patį pusrutulį, o diena ir mėnuo bus analogiški—trukme bus maždaug keturiasdešimt septynios dienos. Kada bus pasiektas toks orbitų stabilumas, tada kryptinės trintys pradės veikti priešinga kryptimi, daugiau nebestumdamos mėnulio tolyn nuo žemės, bet palaipsniui traukdamos palydovą prie šios planetos. Ir tada, toje tolimojoje ateityje, kada mėnulis priartės iki maždaug vienuolikos tūkstančių žemės mylių, pastarosios gravitacinis veikimas sukels mėnulio suirimą, ir šitas srovinės gravitacijos sprogimas suskaldys mėnulį į mažas dalelytes, kurios gali susiburti aplink šį pasaulį kaip materijos žiedai, panašūs į Saturno žiedus, arba gali būti palaipsniui įtraukti į žemę kaip meteorai.

(658.1) 57:6.4 Jeigu erdvės kūnai yra panašūs dydžiu ir tankiu, tuomet gali įvykti susidūrimai. Bet jeigu du erdvės kūnai, turintys panašų tankį, yra santykinai nevienodo dydžio, tuomet, jeigu mažesnysis vis labiau artėja prie didesniojo, įvyks mažesniojo kūno suirimas, kada jo orbitos spindulys taps du su puse karto mažesnis už didesniojo kūno spindulį. Tarp erdvės milžinų susidūrimai yra iš tikrųjų reti, bet šitie mažesniųjų kūnų kryptinės gravitacijos sprogimai yra gana įprasti.

(658.2) 57:6.5 Krentančios žvaigždės būna spiečiuose, kadangi jos yra skeveldros didesniųjų materijos kūnų, kuriuos suardė netolimų ir dar didesnių kūnų kryptinė gravitacija. Saturno žiedai yra suardyto palydovo skeveldros. Dabar vienas iš Jupiterio mėnulių pavojingai artėja prie kryptinio suardymo kritinės zonos ir, per keletą milijonų metų, arba jį pasiglemš ši planeta, arba jis suirs dėl kryptinės gravitacijos. Saulės sistemos penktoji planeta prieš daug daug laiko skriejo nepastovia orbita, periodiškai vis labiau ir labiau artėdama prie Jupiterio, kol įžengė į suirimo dėl kryptinės gravitacijos kritinę zoną, buvo greitai fragmentuota, ir tapo šiandieninių asteroidų susitelkimu.

(658.3) 57:6.6 Prieš 4.000.000.000 metų Jupiterio ir Saturno sistemos susiformavo didele dalimi tokios, kokios yra matomos šiandien, išskyrus jų mėnulius, kurie toliau didėjo per kelis milijardus metų. Iš esmės, saulės sistemos visos planetos ir visi palydovai tebeauga dėl nuolatinio meteorų pasigavimo.

(658.4) 57:6.7 Prieš 3.500.000.000 metų kitų dešimties planetų kondensuoti branduoliai buvo gerai suformuoti, o daugumos mėnulių branduoliai buvo nepakitę, nors vėliau kai kurie mažesnieji palydovai susijungė, kad sudarytų šiandien esančius didesnius mėnulius. Šitas amžius gali būti laikomas planetų susidarymo era.

(658.5) 57:6.8 Prieš 3.000.000.000 metų saulės sistema veikė panašiai, kaip ji veikia šiandien. Jos nariai toliau augo dydžiu, kai erdvės meteorai milžiniškais kiekiais ir toliau liejosi į planetas ir į jų palydovus.

(658.6) 57:6.9 Maždaug šituo laiku jūsų saulės sistema buvo įtraukta į Nebadono fizinį registrą, ir jai buvo suteiktas Monmatijos pavadinimas.

(658.7) 57:6.10 Prieš 2.500.000.000 metų planetos labai smarkiai išaugo dydžiu. Urantija buvo gerai išvystyta sfera, turinti maždaug vieną dešimtadalį savo dabartinės masės, ir ji toliau greitai augo dėl meteoritų akrecijos.

(658.8) 57:6.11 Visa šita didžiulė veikla yra įprasta Urantijos kategorijos evoliucinio pasaulio tvėrimo dalis, ir sukuria išankstines astronomines sąlygas tam, kad būtų parengta arena tokių erdvės pasaulių fizinės evoliucijos pradžiai ruošiantis laiko gyvybės jaudinantiems patyrimams.