(1978.4) 184:1.1 Anasas, praturtėjęs iš šventyklos įplaukų, jo žentui laikinai einant aukštojo šventiko pareigas, ir dėl savo ryšių su romėnų valdžia, iš tikrųjų buvo pats galingiausias atskiras individas visoje žydijoje. Jis buvo lipšnus ir gudrus intrigantas ir suokalbininkas. Jis troško vadovauti atsikratymo Jėzumi reikalui; jis bijojo tokią svarbią užduotį iki galo patikėti savo grubiam ir agresyviam žentui. Anasas norėjo įsitikinti, jog Mokytojo teismo kontrolė išliktų sedukėjų rankose; jis bijojo kai kurių fariziejų galimų simpatijų, matydamas, jog iš esmės visi tie Sanhedrino nariai, kurie Jėzaus reikalą palaikė, yra fariziejai.

(1978.5) 184:1.2 Anasas nebuvo matęs Jėzaus keletą metų, nuo to laiko, kada Mokytojas buvo užsukęs į jo namus ir nedelsiant išėjo, pastebėjęs jo šaltumą ir santūrumą jį priimant. Anasas manė leisti sau pasiremti šita ankstesniąja pažintimi ir pamėginti įtikinti Jėzų, kad šis savo teiginių atsisakytų ir Palestiną paliktų. Jis nenorėjo dalyvauti nužudant gerą žmogų ir samprotavo, kad Jėzus galėtų pasirinkti išvykimą iš šalies, o ne kankinančią mirtį. Tačiau, kada Anasas stovėjo prieš šį atkaklų ir ryžtingą galilėjietį, tada jis iš karto suvokė, jog tai būtų bergždžia tokius pasiūlymus pateikti. Jėzus buvo net ir dar didingesnis ir labiau išlaikantis pusiausvyrą, palyginus su tuo, kokį jį prisiminė Anasas.

(1979.1) 184:1.3 Kada Jėzus buvo jaunas, tada Anasas rodė didžiulį susidomėjimą juo, bet dabar jo įplaukoms iškilo grėsmė dėl to, ką Jėzus taip neseniai padarė iš šventyklos išvaręs pinigų keitėjus ir kitus komercinius prekeivius. Šitas veiksmas buvusiam aukštajam šventikui sukėlė nepalyginamai didesnį priešiškumą negu Jėzaus mokymai.

(1979.2) 184:1.4 Anasas įėjo į savo erdvų kambarį, skirtą audiencijoms, atsisėdo ant didžiulės kėdės, ir įsakė pas jį atvesti Jėzų. Po kelių akimirkų, trukusių tyloje nužvelgiant Mokytoją, jis tarė: “Tu suvoki, jog tavojo mokymo atžvilgiu privalu kažką daryti, kadangi tu trikdai mūsų šalies ramybę ir tvarką.” Kada Anasas žvelgė į Jėzų klausiančiai, tada Mokytojas žiūrėjo jam tiesiai į akis, bet neatsakė nieko. Vėl prašneko Anasas, “Kokie yra tavo mokinių vardai, be Simono Uoliojo, to kurstytojo?” Vėl Jėzus žvelgė į jį žemyn, bet neatsakė.

(1979.3) 184:1.5 Jėzaus atsisakymas atsakinėti į klausimus Anasui sukėlė didžiulį nerimą, tokį didžiulį, kad jis tarė jam: “Argi tau nerūpi, ar aš tavo atžvilgiu esu draugiškas, ar ne? Argi tu nekreipi dėmesio į tą valdžią, kurią aš turiu, galėdamas nulemti tavo būsimo teismo nuosprendį?” Kada Jėzus tai išgirdo, tada jis tarė: “Anasai, tu gi žinai, jog mano atžvilgiu tu negalėtum turėti jokios valdžios, jeigu šito neleistų manasis Tėvas. Kai kurie norėtų Žmogaus Sūnų sunaikinti, kadangi jie yra neišmanėliai; jie nežino, ką daro, bet tu gi, drauge, žinai, ką darai. Dėl to, kaip gi tu gali atstumti Dievo šviesą?”

(1979.4) 184:1.6 Ta maloni maniera, kuria Jėzus šnekėjo su Anasu, jį beveik suglumino. Bet savo protu jis jau buvo apsisprendęs, kad Jėzus turi arba Palestiną palikti, arba mirti; todėl, jis sukaupė savo drąsą ir paklausė: “Tiesiog, kas gi tai yra, ko tu bandai mokyti tautą? Kas tu tvirtini esi?” Jėzus atsakė: “Tu visiškai gerai žinai, jog pasauliui aš kalbėjau atvirai. Aš mokiau sinagogose ir daug kartų šventykloje, kur manęs klausėsi visi žydai ir daug pagonių. Aš nieko nekalbėjau slapta; kodėl gi, tada, tu manęs klausi apie mano mokymą? Kodėl gi tu nepakvieti tų, kurie manęs klausėsi, ir kodėl gi nepasiteirauji jų? Žiūrėk, visa Jeruzalė girdėjo tą, ką aš kalbėjau, net jeigu tu pats ir negirdėjai šitų mokymų.” Bet anksčiau negu Anasas galėjo atsakyti, rūmų vyriausiasis prievaizdas, kuris stovėjo greta, trenkė ranka Jėzui į veidą, tardamas, “Kaip tu drįsti aukštajam šventikui atsakyti tokiais žodžiais?” Anasas savo prievaizdui neištarė jokių priekaišto žodžių, bet Jėzus kreipėsi į jį, sakydamas, “Mano drauge, jeigu aš pasakiau, ką nors bloga, tai pasakyk, ką bloga aš pasakiau; bet jeigu aš pasakiau tiesą, tuomet, kodėl gi tu turėtum man smogti?”

(1979.5) 184:1.7 Nors Anasas ir apgailestavo, kad jo prievaizdas trenkė Jėzui, bet jis buvo perdaug išdidus, kad atkreiptų dėmesį į šį reikalą. Pasimetęs jis išėjo į kitą kambarį, beveik valandai palikęs Jėzų vieną su namų patarnautojais ir šventyklos sargybiniais.

(1979.6) 184:1.8 Kada jis sugrįžo, tada eidamas į Mokytojo pusę, tarė: “Ar tu tvirtini, jog esi Mesijas, Izraelio išvaduotojas?” Tarė Jėzus: “Anasai, tu mane pažinojai nuo mano jaunystės laikų. Tu žinai, kad aš tvirtinu, jog nesu kas nors kitas, bet tiktai tas, kurį paskyrė manasis Tėvas, ir kad aš esu atsiųstas pas visus žmones, pas pagonis, o taip pat ir pas žydus.” Tada tarė Anasas: “Man sakė, jog tu tvirtinai, kad esi Mesijas; ar tai tiesa?” Jėzus pažvelgė į Anasą, bet tik tiek teatsakė, “Šitaip tu pasakei.”

(1980.1) 184:1.9 Maždaug šituo metu pasiuntiniai atvyko iš Kajafo rūmų pasiteirauti, kuriuo metu Jėzus bus atvestas prieš Sanhedrino teismą, ir kadangi artėjo aušra, tai Anasui atrodė, jog bus geriausia pas Kajafą pasiųsti Jėzų surištą ir saugomą šventyklos sargybinių. Netrukus jis ir pats išėjo jiems iš paskos.