(1984.2) 184:4.1 Žydų teisė reikalavo, jog tais atvejais, kada reikėdavo priimti mirties nuosprendį, turėjo vykti du teismo posėdžiai. Šitas antrasis posėdis turėdavo vykti kitą dieną po pirmojo posėdžio, o tą laiką tarp šių posėdžių teismo nariai turėdavo praleisti pasninkaudami ir gedėdami. Bet šitie vyrai negalėjo laukti kitos dienos tam, jog patvirtintų savo sprendimą, kad Jėzus turi mirti. Jie tepalaukė tiktai vieną valandą. Tuo metu Jėzus buvo paliktas kambaryje, kuris buvo skirtas audiencijoms, saugomas šventyklos sargybinių, kurie, drauge su aukštojo šventiko tarnais, pasidarė sau pramogą visaip įžeidinėdami Žmogaus Sūnų. Jie tyčiojosi iš jo, spjaudė ant jo, ir jį žiauriai daužė. Jie rykšte sušerdavo jam per veidą ir tada sakydavo, “Tu, Išvaduotojau, išpranašauk mums, kuris tau sudavė.” Ir šitą jie darė ištisą valandą, įžeidinėdami ir žiauriai elgdamiesi su šiuo nesipriešinančiu vyru iš Galilėjos.

(1984.3) 184:4.2 Per šitą tragišką kančių ir kupiną patyčių kamantinėjimo valandą, surengtą neišmanėlių ir bejausmių sargybinių ir tarnų, Jonas Zabediejus apimtas siaubo laukė vienas gretimame kambaryje. Kada šitie įžeidinėjimai tik prasidėjo, tada Jėzus galvos linktelėjimu parodė Jonui, kad šis turėtų pasišalinti. Mokytojas gerai žinojo, jeigu jis leis savo apaštalui pasilikti šiame kambaryje, kad matytų šiuos įžeidinėjimus, tai Jono pasipiktinimas bus toks, kad sukels įnirtingą protesto protrūkį, kuris galbūt pasibaigtų jo mirtimi.

(1984.4) 184:4.3 Šitai švelniai ir jautriai žmogiškajai sielai, kuri asmenybės ryšiu buvo susieta su šitos visos visatos Dievu, iš jos pažeminimo taurės nebuvo kartesnio gurkšnio už šitą siaubingą valandą, kada ji buvo visiškai priklausoma nuo šitų nemokšų ir žiaurių sargybinių ir tarnų, kuriuos ją įžeidinėti paskatino šitas vadinamojo sanhedristų teismo narių pavyzdys.

(1984.5) 184:4.4 Žmogiškoji širdis galbūt negali ir suvokti, koks buvo pasipiktinimo krūptelėjimas, nubangavęs per visą milžinišką visatą, kada dangiškosios protingos būtybės pamatė šitą reginį, kaip jų mylimas Valdovas visiškai atsiduoda savo neišmanėlių ir suklaidintų tvarinių valiai nuodėmės aptemdytoje nelaimingos Urantijos sferoje.

(1984.6) 184:4.5 Kokia gi žmoguje glūdi gyvuliška savybė, vedanti jį į tai, kad jis nori įžeisti ir fiziškai užsipulti tai, ko jis negali pasiekti dvasiškai arba suvokti intelektualiai? Pusiau civilizuotas žmogus vis dar tebeturi slypintį ydingą žiaurumą, kuris stengiasi išsilieti ant tų, kurių išmintis ir dvasinis išsivystymas yra aukštesnio lygio. Pasižiūrėkite į šitų tariamai civilizuotų žmonių ydingą grubumą ir brutalų žiaurumą, kada jie jautė tam tikrą gyvulinį pasitenkinimą šitaip fiziškai užsipuolę nesipriešinantį Žmogaus Sūnų. Kada šitie įžeidinėjimai, patyčios, ir smūgiai teko Jėzui, tada jis nesigynė, bet nebuvo bejėgis. Jėzus nebuvo nugalėtas, tiesiog nekovojo materialiąja prasme.

(1985.1) 184:4.6 Šitie momentai yra Mokytojo didingiausių pergalių akimirkos per visą jo ilgą ir kupiną įvykių karjerą, kurios metu jis veikė kaip milžiniškos ir toli nusidriekiančios visatos sutvėrėjas, rėmėjas, ir išgelbėtojas. Iki pat galo nugyvenęs visą gyvenimą, kuriuo Dievą atskleidė žmogui, Jėzus dabar yra įsitraukęs į naują ir precedento neturintį žmogaus atskleidimą Dievui. Dabar Jėzus pasauliams atskleidžia galutiniąją pergalę prieš bet kokią baimę, susijusią su tvarinio asmenybės izoliacija. Pagaliau Žmogaus Sūnus savąją tapatybę sąmoningai suvokė kaip Dievo Sūnaus tapatybę. Jėzus be dvejonių pareiškia, kad jis ir Tėvas yra vienas; ir remdamasis to aukščiausiojo ir dieviškojo patyrimo faktu ir tiesa, jis ragina kiekvieną karalystės tikintįjį tapti su juo vienu, net ir tokiu, koks vienas yra jis ir Tėvas. Šitokiu būdu Jėzaus religijoje gyvasis patyrimas tampa tikru ir tvirtu metodu, kurio dėka dvasiškai izoliuoti ir kosmiškai vieniši žemės mirtingieji yra įgalinami išvengti asmenybės izoliacijos, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, kurias sudaro baimė ir su ja susiję bejėgiškumo jausmai. Dievo įtikėjimo sūnūs išsilaisvinimą iš savojo aš izoliacijos, tiek asmeninės, tiek planetinės, suranda dangaus karalystės broliškose realybėse. Dievą-pažįstantis tikintysis vis didesniu laipsniu patiria dvasinio suvisuomenėjimo ekstazę ir didybę visatos mastu—dangaus pilietybę drauge su tuo, jog amžinai suvokia dieviškąjį tobulumo pasiekimo likimą.