(1955.2) 181:2.1 Mokytojas savo atsisveikinimo pamokymų ir paskutiniųjų patarimų perteikimą apaštalams kaip grupei užbaigė. Tada atsisveikindamas jis kreipėsi individualiai ir kiekvienam duodamas asmeninį patarimą, kartu su savo išsiskyrimo palaiminimu. Apaštalai vis dar tebesėdėjo prie stalo taip, kaip iš pradžių buvo susėdę valgyti Paskutiniosios Vakarienės, ir kada Mokytojas ėjo aplink stalą, kalbėdamas jiems, tada kiekvienas vyras atsistodavo, kai Jėzus kreipdavosi į jį.

(1955.3) 181:2.2 Jonui, Jėzus tarė: “Tu, Jonai, esi jauniausias iš mano sielos brolių. Tu buvai labai arti manęs, ir nors aš myliu jus visus ta pačia meile, kurią bet kuris tėvas padovanoja savo sūnums, bet Andriejus tave buvo paskyręs vienu iš tų trijų, kurie visada turėjo būti arti manęs. Be šito, tu veikei mano vardu ir turi toliau taip veikti daugelyje reikalų, susijusių su mano žemiškąja šeima. Ir aš išeinu pas Tėvą, Jonai, būdamas visiškai įsitikinęs, jog tu ir toliau prižiūrėsi tuos, kurie yra maniškiai materialaus kūno pavidalu. Žiūrėk, kad jų dabartinis pasimetimas, kas susiję su manąja misija, jokiu būdu neužkirstų tau kelio suteikti jiems visišką užjautimą, patarimą, ir pagalbą net ir taip, kaip tu žinai, tą suteikčiau aš, jeigu turėčiau likti materialiame kūne. Ir kada jie visi ateis, kad pamatytų tą šviesą, ir iki galo įeitų į šią karalystę, tuo metu, kai jūs visi juos sveikinsite su džiaugsmu, aš pasikliauju tavimi, Jonai, kad juos pasveikintum manuoju vardu.

(1955.4) 181:2.3 “Ir dabar, kada prasideda mano žemiškosios karjeros paskutinės valandos, pasilik šalia manęs, kad aš galėčiau tau perduoti bet kokią žinią, skirtą manajai šeimai. Kai dėl darbo, kurį padaryti man patikėjo Tėvas, tai dabar jis yra užbaigtas, išskyrus manąją mirtį materialaus kūno pavidalu, ir aš esu pasirengęs išgerti šitą paskutiniąją taurę. Bet kas susiję su mano pareigomis, kurias man paliko mano žemiškasis tėvas, Juozapas, tai nors jas aš vykdžiau per savo gyvenimą, bet dabar turiu pasikliauti tavimi, kad visuose šituose reikaluose tu veiktum vietoje manęs. Ir tave pasirinkau, kad šitą darytum vietoje manęs, nes tu esi jauniausias, ir dėl to labai panašu, kad pergyvensi visus kitus apaštalus.

(1955.5) 181:2.4 “Kažkada mes vadinome tave ir tavo brolį perkūno sūnumis. Tu išėjai su mumis būdamas užsispyręs ir nepakantus, bet tu labai pasikeitėi nuo to momento, kada norėjai, jog aš pakviesčiau žemyn ugnį ant neišmanančių ir nemąstančių netikinčiųjų galvų. Ir tu turi pasikeisti dar daugiau. Tu turėtumei tapti naujojo įsakymo, kurį aš jums daviau šiąnakt, apaštalu. Pašvęsk savo gyvenimą tam, kad savo sielos brolius mokytum, kaip mylėti vienam kitą, net ir taip, kaip jus mylėjau aš.”

(1955.6) 181:2.5 Kada Jonas Zabediejus stovėjo ten, viršutiniame kambaryje, ašaroms riedant per skruostus, tada jis pažvelgė Mokytojui į akis ir tarė: “Ir aš šito tikrai noriu, mano Mokytojau, bet kaip aš galiu išmokti savo sielos brolius mylėti labiau?” Ir tada atsakė Jėzus: “Tu išmoksi savo sielos brolius mylėti labiau, kada iš pradžių išmoksi labiau mylėti jų Tėvą danguje, ir po to, kai tu iš tikrųjų imsi labiau domėtis jų gerove laike ir amžinybėje. Ir bet kokį tokį žmogišką susidomėjimą skatina supratinga užuojauta, nesavanaudiška tarnystė, ir beribis atleidimas. Nė vienas žmogus neturėtų smerkti tavo jaunumo, bet aš tave įspėju, jog visada deramai atsižvelgtum į tą faktą, kad amžius dažnai išreiškia patyrimą, ir kad žmogiškuosiuose reikaluose realaus patyrimo pakeisti negali niekas. Stenkis taikiai sugyventi su visais žmonėmis, ypač su savo draugais dangiškosios karalystės brolijoje. Ir, Jonai, visada prisimink, nekovok su tomis sielomis, kurias tu norėtum laimėti karalystei.”

(1956.1) 181:2.6 Ir tada Mokytojas, praeidamas pro savo paties vietą, minutėlei stabtelėjo prie Judo Iskarijoto vietos krašto. Apaštalai buvo gana nustebę, kad Judas iki šiol nebuvo sugrįžęs, ir jiems labai knietėjo sužinoti Jėzaus liūdnos veido išraiškos prasmę, kada jis stovėjo prie tuščios išdaviko vietos. Bet nė vienas iš jų, išskyrus galbūt Andriejų, neturėjo nė menkiausios minties, kad jų iždininkas išėjo savo Mokytoją išduoti, kaip Jėzus šitą buvo jiems atvirai pasakęs anksčiau tą vakarą ir per vakarienę. Tiek daug visko atsitiko, kad jie, laikinai, buvo visiškai užmiršę Mokytojo pareiškimą, jog vienas iš jų išduos jį.

(1956.2) 181:2.7 Jėzus dabar priėjo prie Simono Uoliojo, kuris atsistojo ir klausėsi pamokymo: “Tu esi tikras Abraomo sūnus, bet koks tai buvo man laikas, kada aš mėginau tave paversti šitos dangiškosios karalystės sūnumi. Aš myliu tave, o taip pat aš myliu ir visus tavo sielos brolius. Aš žinau, jog ir tu myli mane, Simonai, ir, jog tu myli šią karalystę, bet tu vis dar stengiesi daryti taip, kad priverstum karalystę ateiti tokią, kokia ji patinka tau. Aš visiškai gerai žinau, jog galiausiai tu suvoksi manosios evangelijos dvasinę prigimtį ir prasmę, ir kad tu padarysi drąsų darbą ją skelbdamas, bet man neramu dėl to, kas tau gali atsitikti, kada aš išvyksiu. Aš tikrai džiaugčiausi žinodamas, jog tu nesuklupsi; aš tikrai būčiau laimingas, jeigu galėčiau žinoti, kad po to, kada aš išvyksiu pas Tėvą, tu nenustosi būti mano apaštalas, ir jog deramai elgsiesi kaip dangiškosios karalystės ambasadorius.”

(1956.3) 181:2.8 Nespėjo Jėzus baigti kalbėti Simonui Uoliajam, kai šis karštas patriotas, nusišluostęs akis, atsakė: “Mokytojau, nesibaimink dėl manosios ištikimybės. Aš nusisukau nuo visko, kad savąjį gyvenimą galėčiau pašvęsti tavosios karalystės sukūrimui žemėje, ir aš tikrai nesuklupsiu. Kol kas aš ištvėriau visus nusivylimus, ir aš tikrai tavęs neapleisiu.”

(1956.4) 181:2.9 Ir tuomet, uždėjęs savo ranką Simonui ant peties, Jėzus tarė: “Iš tikrųjų malonu girdėti, kai tu kalbi šitaip, ypač tokiu laikmečiu, koks yra dabar, bet, mano mielas drauge, tu vis tiek dar nesupranti, apie ką tu kalbi. Nė vienai akimirkai aš nenorėčiau suabejoti tavąja ištikimybe, tavuoju atsidavimu; aš žinau, jog tu nedvejodamas eitum į mūšį ir už mane žūtum, kaip ir visi kiti tą padarytų” (ir jie visi linksėjo galvas energingai pritardami), “bet šito iš tavęs nebus reikalaujama. Aš jums nuolat kartodavau, jog manoji karalystė nėra iš šito pasaulio, ir kad manieji mokiniai nekovos dėl to, kad ją įkurtų. Aš tą esu jums sakęs daug kartų, Simonai, bet tu atsisakai pažvelgti tiesai į akis. Aš nesijaudinu dėl tavosios ištikimybės man ir karalystei, tačiau, ką tu darysi tada, kada aš išeisiu ir kada tu pagaliau imsi suprasti, jog tu nesuvokei manojo mokymo prasmės, ir jog tu turi savo klaidingas sampratas priderinti prie kitokios ir dvasinės reikalų tvarkos karalystėje?”

(1956.5) 181:2.10 Simonas norėjo kalbėti toliau, bet Jėzus iškėlė savo ranką ir, jį sustabdęs, tęsė toliau: “Nė vienas iš mano apaštalų širdyje nėra nuoširdesnis ir sąžiningesnis už tave, bet iš jų nė vienas nebus nusiminęs ir besisielojantis tiek, kiek tu, po to, kada aš išvyksiu. Per visą tą laikotarpį, kada tu būsi netekęs drasos, manoji dvasia iš tiesų gyvens drauge su tavimi, ir šitie, tavieji sielos broliai, tavęs neapleis. Nepamiršk to, ko aš jus esu mokęs apie pilietybės žemėje ryšį su sūnyste Tėvo dvasinėje karalystėje. Gerai apmąstyk viską, ką aš jums esu sakęs, jog Cezariui atiduotumėte tai, kas yra Cezario, o Dievui atiduotumėte tai, kas yra Dievo. Pašvesk savąjį gyvenimą, Simonai, tam, kad parodytum, kaip deramai mirtingasis žmogus gali įgyvendinti mano įsakymą dėl to, kad vienu ir tuo pačiu metu pripažintų žemiškąją pareigą pilietinei valdžiai ir dvasinę tarnystę karalystės brolijoje. Jeigu tu tikrai mokysiesi iš Tiesos Dvasios, tuomet niekada nebus konflikto tarp tų reikalavimų, kuriuos kelia pilietybė žemėje ir sūnystė danguje, nebent žemiškieji valdovai išdrįstų reikalauti iš jūsų tokios pagarbos ir garbinimo, kokie priklauso tiktai Dievui.

(1957.1) 181:2.11 “Ir dabar, Simonai, kada tu pagaliau viską suprasi, ir po to, kada tu būsi atsikratęs depresijos ir būsi išėjęs skelbti šitos evangelijos su didžiule galia, niekada neužmiršk, jog aš su tavimi buvau net ir per visą tą laikotarpį, kada tu drąsos buvai netekęs, ir jog aš tikrai eisiu su tavimi iki pačios pabaigos. Tu visada iš tiesų būsi mano apaštalas, ir po to, kada tu pradėsi norėti žvelgti dvasios akimis ir didesniu laipsniu savąją valią užleisti Tėvo danguje valiai, tada tu iš tiesų sugrįši, kad dirbtum manuoju ambasadoriumi, ir, dėl tavojo lėtumo suvokti tas tiesas, kurių aš jus mokiau, tikrai niekas neatims iš tavęs to įgaliojimo, kurį aš tau suteikiau. Ir šitokiu būdu, Simonai, aš dar kartą įspėju tave, kad tie, kurie kovoja su kardu, nuo kardo ir žūsta, tuo tarpu tie, kurie dirba dvasioje, pasiekia amžinai trunkantį gyvenimą būsimojoje karalystėje, patirdami džiaugsmą ir ramybę šioje karalystėje, kuri yra dabar. Ir kada šis darbas, patikėtas tau, bus užbaigtas žemėje, tada tu, Simonai, su manimi tikrai sėdėsi manojoje karalystėje štai ten. Tu iš tikrųjų pamatysi šią karalystę, kurios tu taip ilgėjaisai, bet ne šitame gyvenime. Toliau tikėk į mane ir į tai, ką aš jums apreiškiau, ir tu tikrai gausi amžinojo gyvenimo dovaną.”

(1957.2) 181:2.12 Kada Jėzus baigė kalbėti Simonui Uoliajam, tada jis priėjo prie Motiejaus Levio ir tarė: “Daugiau tau nebereikės rūpintis, kaip papildyti apaštališkosios grupės iždą. Greitai, labai greitai, jūs visi būsite išsklaidyti; jums nebeleis patirti raminančio ir palaikančio bendravimo bent su vienu iš savo sielos brolių. Kada jūs eisite ir toliau skelbsite šitą karalystės evangeliją, tada jūs turėsite susirasti sau naujų draugų. Aš jus esu siuntęs po du tais laikais, kai jūs mokėtės, bet dabar, kada aš jus palieku, po to, kada jūs atsitokėsite po šoko, tada jūs išeisite po vieną, ir eisite iki pat žemės pakraščių, skelbdami šitą gerąją naujieną: Kad įtikėjimo dėka sužadinti mirtingieji yra Dievo sūnūs.”

(1957.3) 181:2.13 Tada tarė Motiejus: “Bet, Mokytojau, kas mus išsiųs, ir kaip mes iš tiesų žinosime, kur eiti? Ar tą kelią mums parodys Andriejus? Ir Jėzus atsakė: “Ne, Levi, jums Andriejus daugiau nebevadovaus skelbiant evangeliją. Jis, iš tikrųjų, ir toliau bus jūsų draugas ir patarėjas iki tos dienos, kada atvyks naujasis mokytojas, ir tuomet Tiesos Dvasia tikrai ves kiekvieną iš jūsų į tolimuosius kraštus, kad dirbtumėte tam, jog karalystė išsiplėstų. Tu daug kuo pasikeitei nuo tos dienos prie muitinės, kada pirmą kartą išėjai, kad sektum paskui mane; bet daug daugiau dar turėsi pasikeisti prieš tai, kada tu galėsi įsivaizduoti tokią broliją, kurioje pagonis sėdi kartu su žydu broliškai bendraudami. Bet ir toliau taip stenkis laimėti savo sielos brolius žydus, kol būsi iki galo patenkintas, o tada su galia atsigręžk į pagonis. Dėl vieno dalyko gali būti tikras, Levi: Tu laimėjai savo sielos brolių pasitikėjimą ir meilę; jie visi tave myli.” (Ir visi dešimt iš jų parodė, jog su Mokytojo žodžiais sutinka.)

(1958.1) 181:2.14 “Levi, apie tavo susirūpinimą, pasiaukojimą, ir darbus, kad iždas būtų nuolat papildomas, aš žinau daug to, ko tavieji sielos broliai nežino, ir džiaugiuosi, dėl to, kad, nors to, kuris nešiojo maišelį ir nėra, bet publikanas ambasadorius yra čia per mano atsisveikinimo sisibūrimą su karalystės pasiuntiniais. Aš meldžiuosi, kad manojo mokymo prasmę tu galėtum pamatyti dvasios akimis. Ir kada naujasis mokytojas įeis į tavo širdį, tada sek paskui, kai jis tave ves ir tavo sielos broliams—net ir visam pasauliui—leis pamatyti, ką Tėvas gali padaryti su neapkenčiamu mokesčių rinkėju, kuris išdrįso sekti paskui Žmogaus Sūnų ir tikėti karalystės evangelija. Net ir iš pat pradžių, Levi, aš tave mylėjau, kaip mylėjau ir šiuos kitus galilėjiečius. Tuomet taip gerai žinodamas, jog nei Tėvas, nei šis Sūnus nėra asmenų gerbėjai, žiūrėk, kad nedarytum jokių skirtumų tarp tų, kurie tampa tikinčiaisiais į evangeliją tavojo tarnavimo dėka. Ir šitokiu būdu, Motiejau, pašvęsk visą savo ateities gyvenimo tarnystę tam, kad visiems žmonėms rodytum, jog Dievas nėra asmenų gerbėjas; jog, Dievo požiūriu ir karalystės bičiulystėje, visi žmonės yra lygūs, visi tikintieji yra Dievo sūnūs.”

(1958.2) 181:2.15 Jėzus tuomet priėjo prie Jokūbo Zabediejaus, kuris stovėjo tylėdamas, kai Mokytojas kreipėsi į jį, tardamas: “Jokūbai, kada tu ir tavo jaunesnysis brolis kartą atėjote pas mane, siekdami privilegijų karalystės garbėje, ir kada aš jums pasakiau, jog tokią garbę turi dovanoti Tėvas, tada aš paklausiau, ar pajėgsite išgerti manąją taurę, ir jūs abu atsakėte, kad pajėgsite. Net jeigu tuomet jūs ir nepajėgėte, ir jeigu nepajėgiate ir dabar, bet netrukus jūs būsite parengti tokiai tarnystei tuo patyrimu, kurį jūs netrukus patirsite. Tokiu elgesiu jūs tuo metu supykdėte savo sielos brolius. Jeigu jie dar ne iki galo jums atleido, tai atleis, kada pamatys, kaip jūs išgeriate manąją taurę. Nesvarbu, ar tavoji tarnystė bus ilga ar trumpa, tegul tavo siela būna kantri. Kada ateis naujasis mokytojas, tada tegul jis tave moko užuojautos stabilumo ir to užjaučiančio pakantumo, kuris gimsta iš aukščiausiojo laipsnio pasitikėjimo manimi ir iš tobulo atsidavimo Tėvo valiai. Savo gyvenimą pašvęsk tam, kad rodytum Dievą-pažįstančio ir Sūnumi-tikinčio mokinio tą sujungtą žmogiškąją meilę ir dieviškąjį orumą. Ir visi tie, kurie gyvena šitaip, evangeliją apreikš net ir tuo, kokiu būdu jie mirs. Tu ir tavo brolis Jonas nueisite skirtingais keliais, ir vienas iš jūsų galės su manimi sėdėti amžinojoje karalystėje daug anksčiau už kitą. Tau didele dalimi padėtų tai, jeigu žinotum, jog tikrąją išmintį sudaro sprendimo laisvė, o taip pat ir drąsa. Tu turėtum išmokti įžvalgumo, kaip sutarti su savo agresyvumu. Ateis tokios nuostabiausios akimirkos, kada už šitą evangeliją mano mokiniai nedvejodami paaukos savąją gyvybę, bet visomis įprastomis aplinkybėmis būtų nepalyginamai geriau netikinčiųjų įniršį nuraminti tam, kad galėtumėte gyventi ir gerąsias naujienas toliau skelbti. Kiek tai priklauso nuo tavo galios, gyvenk žemėje ilgai, kad tavo ilgametis gyvenimas galėtų būti vaisingas sielomis, laimėtomis dangiškajai karalystei.”

(1958.3) 181:2.16 Kada Mokytojas pabaigė kalbėti Jokūbui Zabediejui, tada jis apėjo aplink stalo galą, kur sėdėjo Andriejus ir, žiūrėdamas savo ištikimam padėjėjui į akis, tarė: “Andriejau, tu man ištikimai atstovavai kaip laikinai einantis dangiškosios karalystės ambasadorių vadovo pareigas. Nors kartais tu ir dvejojai, o kartais rodei pavojingą drovumą, ir vis tik, tu visada buvai nuoširdžiai teisingas ir išskirtinai doras bendraudamas su savo bičiuliais. Visą laiką nuo tos akimirkos, kada tu ir tavo sielos broliai buvote įšventinti į karalystės pasiuntinius, jūs turėjote savivaldą visuose administraciniuose grupės reikaluose, išskyrus tai, jog aš tave paskyriau į laikinojo vadovo šitiems pasirinktiesiems pareigas. Nė vienoje kitoje žemiškojo pobūdžio sferoje aš tikrai nesielgiau taip, kad nurodinėčiau tau ar paveikčiau tavo sprendimus. Ir šitaip aš dariau dėl to, jog suteikčiau vadovą, kuris vadovautų visoms vėlesnėms jūsų grupės diskusijoms. Manojoje visatoje ir manojo Tėvo visatų visatoje, su mūsų sielos broliais-sūnumis yra bendraujama kaip su individais visuose jų dvasiniuose ryšiuose, bet visuose grupiniuose ryšiuose mes būtinai suteikiame konkrečią vadovybę. Mūsų karalystė yra tvarkos valda, ir ten, kur bendradarbiaudami veikia du valiniai tvariniai arba daugiau valinių tvarinių, ten vadovavimui visada yra suteikiamas vadovas.

(1959.1) 181:2.17 “Ir dabar, Andriejau, kadangi tu esi savo sielos brolių vadovas, paskirtas mano įgaliojimu, ir kadangi tu šitaip tarnavai kaip mano asmeninis atstovas, ir dėl to, jog aš netrukus jus paliksiu ir vyksiu pas savąjį Tėvą, tai aš tave atleidžiu nuo bet kokios atsakomybės, kas susiję su šitais žemiškaisiais ir administraciniais reikalais. Nuo šiol savo sielos broliams tu turėsi tiktai tokią valdžią, kokią užsitarnavai savo poste kaip dvasinis lyderis, ir kurią, dėl to, tavo sielos broliai laisvai pripažįsta. Nuo šios valandos savo sielos broliams tu nebegali naudoti jokios valdžios, nebent tokią valdžią jie tau sugrąžintų konkrečiu įstatymišku veiksmu po to, kada aš būsiu išvykęs pas Tėvą. Bet šitas išlaisvinimas nuo administracinio grupės vadovo pareigų jokiu būdu nesumažina tavo moralinės atsakomybės daryti viską, kas yra tavojoje galioje, kad tvirtai ir su meile tavo sielos broliai būtų išlaikyti drauge per tuos išmėginimų laikus, kurie yra kaip tik priešakyje, per tas dienas, kurios turi įsiterpti tarp mano išvykimo materialaus kūno pavidalu ir naujojo mokytojo, kuris gyvens jūsų širdyse ir kuris galiausiai atves jus į visą tiesą, pasiuntimo. Kada aš rengiuosi jus palikti, tada aš tikrai norėčiau iki galo tave išlaisvinti nuo bet kokių administracinių pareigų, kurios prasidėjo ir turėjo galią tuomet, kai aš buvai vienas iš jūsų. Nuo šiol jums ir tarp jūsų aš naudosiu tiktai dvasinę galią.

(1959.2) 181:2.18 “Jeigu tavo sielos broliai nori tave tebeturėti kaip savo patarėją, tai aš nurodau, jog visuose reikaluose, žemiškuosiuose ir dvasiniuose, tu darytum viską, kas tik įmanoma, kad tarp nuoširdžių evangelijos tikinčiųjų įvairių grupių skatintum ramybę ir santarvę. Savo likusį gyvenimą pašvęsk tam, jog tarp savo sielos brolių skatintum broliškosios meilės praktinius aspektus. Būk geras mano broliams materialiame kūne, kada jie ims iki galo tikėti šita evangelija; rodyk kupiną meilės ir nešališką atsidavimą graikams Vakaruose ir Abneriui Rytuose. Nors šitie, mano apaštalai, netrukus bus išsklaidyti į visas keturias žemės puses, kad ten skelbtų sūnystės su Dievu išgelbėjimo gerąją naujieną, bet tu turi juos išlaikyti draugėje per tą išbandymų metą, kuris jūsų kaip tik dabar ir laukia, per tą didžiulio išmėginimo laikotarpį, per kurį jūs turite išmokti tikėti šita evangelija, kada manęs nebebus asmeniškai, tuo metu, kai jūs kantriai lauksite naujojo mokytojo, Tiesos Dvasios, atvykimo. Ir tokiu būdu, Andriejau, nors tau gali netekti atlikti tokių didelių darbų, kaip juos supranta žmonės, bet pasitenkink tuo, kad būtum mokytojas ir patarėjas tiems, kurie tokius darbus daro. Tęsk savąjį darbą žemėje iki galo, ir tuomet tu tikrai tęsi šitą tarnavimą amžinojoje karalystėje, nes argi aš nesu daug kartų sakęs, jog turiu ir kitų avių ne iš šitos bandos?”

(1959.3) 181:2.19 Tada Jėzus priėjo prie Alfiejaus dvynių ir, atsistojęs tarp jų, tarė: “Mano mažieji vaikai, jūs esate viena iš tų trijų brolių grupių, nusprendusių eiti paskui mane. Jūs visi šeši gerai pasielgėte, kad dirbote sutardami su savo pačių kūnu ir krauju, bet nė vienas nepadarė šito geriau už jus. Sunkūs laikai mūsų kaip tik dabar ir laukia. Jūs galite ne viską suprasti, kas jus ir jūsų sielos brolius užgrius, bet niekada neabejokite, jog kažkada jūs buvote pakviesti į karalystės darbą. Kažkurį laiką nebus minių, kurias reikėtų tvarkyti, bet nepraraskite drąsos; kada jūsų gyvenimo darbas bus užbaigtas, tada aš tikrai priimsiu jus danguje, kur šlovėje jūs iš tikrųjų apie savo išgelbėjimą pasakosite serafinėms gausybėms ir aukštų Dievo Sūnų minioms. Pašvęskite savo gyvenimą tam, jog išaukštintumėte kasdienį sunkų darbą. Parodykite visiems žmonėms žemėje ir dangaus angelams, kaip linksmai ir drąsiai mirtingasis žmogus gali sugrįžti prie ankstesniųjų dienų sunkių darbų po to, kada buvo pakviestas laikinai dirbti Dievo ypatingoje tarnystėje. Jeigu, kol kas, jūsų darbas karalystės išoriniuose reikaluose tikrai turėtų ir pasibaigti, tai jūs turėtumėte sugrįžti prie savo ankstesniųjų darbų būdami naujai apšviesti sūnystės su Dievu patyrimo ir turėdami tokį išaukštintą suvokimą, jog tam, kuris pažįsta Dievą, nėra tokio dalyko, kaip kasdienis sunkus darbas arba pasaulietinis alinantis darbas. Jums, kurie dirbote su manimi, visi dalykai tapo šventi, ir visas žemiškasis darbas tapo tarnavimu net ir Dievui Tėvui. Ir kada jūs išgirsite naujienas apie savo buvusių apaštališkųjų bičiulių darbus, tada džiaukitės su jais ir toliau tęskite savo kasdienį darbą, kaip ir tie, kurie laukia Dievo, ir tarnauja tuo metu, kada laukia. Jūs buvote mano apaštalai, ir visada iš tikrųjų būsite, ir aš tikrai jus prisiminsiu ateities karalystėje.”

(1960.1) 181:2.20 Ir tuomet Jėzus priėjo prie Pilypo, kuris, stovėdamas, išklausė tokią Mokytojo žinią: “Pilypai, tu man esi pateikęs daug neprotingų klausimų, bet aš dariau viską, kas tik įmanoma, kad atsakyčiau į kiekvieną klausimą, o dabar aš tikrai norėčiau atsakyti į paskutinįjį iš tokių paklausimų, kuris kilo tavo kuo nuoširdžiausiame, bet nedvasingame prote. Visą tą laiką, kada aš ėjau aplinkui stalą, artėdamas prie tavęs, tu pats savęs klausei, ‘Ką man reikės daryti, jeigu Mokytojas išvyks ir paliks mus vienus šitame pasaulyje?’ O, tu, turintis mažą įtikėjimą! Ir vis tik tu jo turi beveik tiek pat, kiek ir daugelis iš tavo sielos brolių. Tu buvai geras ekonomas, Pilypai. Tu mus apvylei tik keletą kartų, ir vieną iš tokių nepasisekimų mes panaudojome tam, jog pademonstruotume Tėvo šlovę. Tavasis ekonomo darbas yra beveik užbaigtas. Netrukus tu daug daugiau dirbsi tą darbą, kurį dirbti ir buvai pašauktas—skelbsi šios karalystės evangeliją. Pilypai, tu visą laiką norėjai, kad tau būtų parodyta, ir labai greitai tu iš tikrųjų pamatysi didingus dalykus. Būtų buvę nepalyginamai geriau, jeigu visa tai būtum pamatęs įtikėjimu, bet kadangi tu buvai nuoširdus net ir savo materialiu matymu, tai tu gyvensi, kad pamatytum, kaip išsipildo manieji žodžiai. Ir tada, kada tu būsi palaimintas dvasios matymu, eik prie savojo darbo, pašvęsk savąjį gyvenimą tam, kad vestum žmoniją ieškoti Dievo ir siekti amžinųjų realybių dvasinio įtikėjimo akimis, o ne materialaus proto akimis. Prisimink, Pilypai, kad žemėje tu turi didžią misiją, nes pasaulyje yra pilna tokių, kurie į gyvenimą žvelgia lygiai taip, kaip ir tu turėjai polinkį į jį žvelgti. Tu turi nuveikti didžiulį darbą, ir kada jis bus užbaigtas su įtikėjimu, tada tu tikrai ateisi į manąją karalystę, ir man tikrai bus didžiulis malonumas parodyti tau tai, ko akis nematė, ausis negirdėjo, ir mirtingojo protas nesuvokė. Tuo tarpu dabar, tapk toks, kaip mažas vaikas dvasios karalystėje ir leisk man, kaip naujojo mokytojo dvasiai, vesti tave į priekį dvasios karalystėje. Iš šitokiu būdu aš tikrai galėsiu padaryti tau daug to, ko negalėjau pasiekti tada, kada gyvenau su jumis kaip šios sferos mirtingasis. Ir visada prisimink, Pilypai, tas, kuris matė mane, tas matė Tėvą.”

(1960.2) 181:2.21 Tada Mokytojas priėjo prie Natanieliaus. Kada Natanielius atsistojo, tada Jėzus paliepė jam sėstis ir, atsisėdęs greta jo, tarė: “Natanieli, nuo to laiko, kada tapai mano apaštalu, tu išmokai gyventi aukščiau prietarų ir rodyti didesnį pakantumą. Bet tau dar reikės daug daugiau ko išmokti. Savo bičiuliams tu buvai palaima tuo, kad juos visada perspėdavo tavo nuolatinis nuoširdumas. Kada aš būsiu išėjęs, gali atsitikti taip, jog tavo atvirumas galės tau trukdyti sutarti su savo sielos broliais, tiek su senaisiais, tiek ir su naujaisiais. Tu turėtum išmokti, kad net ir geros minties išreiškimas turi būti moduliuojamas pagal klausytojo intelektualų statusą ir dvasinį išsivystymą. Nuoširdumas karalystės darbe pasitarnauja labiausiai tada, kada jis yra glaudžiai susietas su apdairumu.

(1961.1) 181:2.22 “Jeigu tu tikai išmoktum dirbti su savo sielos broliais, tai galėtum pasiekti tvirtesnių rezultatų, bet jeigu atsitiks taip, kad tau teks išeiti ieškoti bendraminčių, tai ir šitokiu atveju savo gyvenimą pašvęsk tam, kad įrodytum, jog karalystės statytoju Dievą-pažįstantis mokinys gali tapti net ir būdamas pasaulyje vienas ir visiškai izoliuotas nuo savo tikinčiųjų bičiulių. Aš žinau, tu liksi ištikimas iki galo, ir kada nors aš tikrai tave pasveikinsiu savosios karalystės danguje didesnėje tarnystėje.”

(1961.2) 181:2.23 Tada prašneko Natanielius, Jėzui pateikdamas šitokį klausimą: “Tavojo mokymo aš klausiausi visą laiką nuo tada, kada pirmą kartą tu mane pašaukei į šitos karalystės tarnystę, bet aš nuoširdžiai turiu pasakyti, kad negaliu iki galo suprasti viso to, apie ką tu mums pasakoji, prasmės. Aš nežinau, ko tikėtis toliau, ir manau, jog didžioji dalis mano sielos brolių yra lygiai taip susipainioję, bet jie nesiryžta prisipažinti, jog yra pasimetę? Ar tu gali man padėti?” Jėzus, uždėjęs savo ranką ant Natanieliaus peties, tarė: “Mano drauge, nieko čia nėra keisto, kad tu susipainioji stengdamasis suvokti manojo dvasinio mokymo prasmę, kadangi tave tiek suvaržo tavo išankstinės žydų tradicijos nuostatos ir tiek supainioja tavo nuolatinis polinkis mano evangeliją aiškinti sutinkamai su raštininkų ir fariziejų mokymais.

(1961.3) 181:2.24 “Aš jus daug ko mokiau žodžiu, pasakytu lūpomis, ir aš gyvenau savo gyvenimą tarp jūsų. Aš padariau viską, ką galima padaryti, kad apšviesčiau jūsų protus ir išlaisvinčiau jūsų sielas, ir ko jūs negalėjote gauti iš mano mokymų ir iš mano gyvenimo, tą dabar jūs turite pasiruošti gauti iš to visų mokytojų mokytojo—realaus patyrimo. Ir visoje šitoje patirtyje, kuri dabar jūsų laukia, aš eisiu pirma jūsų, o Tiesos Dvasia tikrai bus su jumis. Nebijokite; tą, ko dabar nesuprantate, naujasis mokytojas, kada bus atėjęs, apreikš jums per likusį jūsų gyvenimą žemėje ir tuo metu, kada jūs toliau būsite lavinami amžinųjų amžių tėkmėje.”

(1961.4) 181:2.25 Ir tada Mokytojas, pasisukdamas į juos visus, tarė: “Nebūkite nusivylę dėl to, kad jums nepavyksta iki galo suvokti evangelijos prasmės. Jūs esate tiktai ribiniai, mirtingieji žmonės, o tai, ko aš jus mokiau, yra be galo, dieviška, ir amžina. Būkite kantrūs ir drąsūs, kadangi prieš jus nusidriekia amžinieji amžiai, per kuriuos galima tęsti savo vis labiau augantį pasiekimą to patyrimo, kai tampama tobulu, net ir tokiu, koks tobulas yra jūsų Tėvas Rojuje.”

(1961.5) 181:2.26 Ir tuomet Jėzus priėjo prie Tomo, kuris, stovėdamas, klausėsi, ką sakė jam: “Tomai, tau dažnai stigdavo įtikėjimo; tačiau, kada tau užeidavo abejojimų laikotarpiai, tada tau niekada nepritrūkdavo drąsos. Aš gerai žinau, jog veidmainiai pranašai ir netikri mokytojai tavęs neapgaus. Po to, kada aš būsiu išėjęs, tada tavo sielos broliai iš tiesų daugiau įvertins tavo kritišką požiūrį į naujus mokymus. Ir kuomet jūs visi būsite išsklaidyti iki pat žemės pakraščių per tuos laikus, kurie ateis, tada prisimink, kad tu vis dar esi mano ambasadorius. Savąjį gyvenimą pašvęsk tam didžiam darbui, kad parodytum, kaip žmogaus kritiškas materialus protas gali nugalėti intelektualaus abejojimo inerciją, kada susiduria su gyvos tiesos pasireiškimo demonstravimu jai veikiant iš dvasios gimusių vyrų ir moterų patyrime, kurie savo gyvenime veda dvasios vaisius ir vienas kitą myli, net ir taip, kaip jus mylėjau aš. Tomai, aš džiaugiuosi, kad tu prisijungei prie mūsų, ir aš žinau, jog po trumpo pasimetimo laikotarpio, tu toliau tęsi karalystės tarnystę. Tavo dvejojimai suglumindavo tavo sielos brolius, bet jie niekada nesukėlė nerimo man. Aš tavimi pasitikiu, ir aš tikrai eisiu pirma tavęs net iki pačių tolimiausių žemės pakraščių.”

(1962.1) 181:2.27 Tada Mokytojas priėjo prie Simono Petro, kuris atsistojo, kai Jėzus kreipėsi į jį: “Petrai, aš žinau, jog tu mane myli ir jog tu savo gyvenimą pašvęsi tam, kad viešai skelbtum šitą karalystės evangeliją žydams ir pagonims, bet man skaudu dėl to, jog tokio artimo bendravimo su manimi metai tau nepadarė didesnės įtakos, kad prieš sakydamas tu pagalvotum. Kokius išbandymus tu turi patirti prieš tai, kada tu išmoksi pastatyti sargą prie savo lūpų? Kiek tu mums sukėlei daug nerimo savo neapgalvotu kalbėjimu, savo nepagrįstai drąsiu pasitikėjimu savimi! Ir tu tikrai prisidarysi sau daug daugiau vargo, jeigu šitos savo silpnybės neįveiksi. Tu žinai, jog tavo sielos broliai tave myli, nežiūrint šitos tavo silpnybės, ir tu turėtum suprasti, kad šitoji yda jokiu būdu nesumažina mano meilės tau, bet ji sumažina tavo naudingumą ir visada sukelia problemų tau pačiam. Bet tau neabejotinai bus naudingi tie išmėginimai, kuriuos patirsi dar šiąnakt. Ir tai, ką dabar aš sakau tau, Simonai Petrai, lygiai tą patį sakau ir visiems čia susirinkusiems tavo sielos broliams: Šitą naktį jums visiems iškils didžiulis pavojus suabejoti manimi. Jūs žinote, jog yra parašyta, ‘Piemuo bus nužudytas, ir avys bus išblaškytos.’ Kada manęs nebebus, tada kils didžiulis pavojus dėl to, jog kai kurie iš jūsų pasiduos abejonėms ir suklups dėl to, kas užgrius mane. Bet aš prižadu jums dabar, jog tikrai sugrįšiu pas jus trumpam, ir tuomet aš tikrai eisiu pirma jūsų į Galilėją.”

(1962.2) 181:2.28 Tada tarė Petras, uždėjęs savo ranką ant Jėzaus peties: “Net jeigu ir visi mano sielos broliai pasiduos abejonėms dėl tavęs, bet aš prižadu, jog tikrai nesuabejosiu dėl to, ką tu bepadarytum. Aš tikrai eisiu su tavimi ir, jeigu iškils būtinybė, tai dėl tavęs ir mirsiu.”

(1962.3) 181:2.29 Kada Petras stovėjo prieš savo Mokytoją, visas virpantis iš gilaus susijaudinimo ir per kraštus plūstančios meilės jam, tada Jėzus, žvelgdamas jam tiesiai į sudrėkusias akis, tarė: “Petrai, tikrai, tikrai aš tau sakau, šiąnakt dar iki pirmųjų gaidžių tu būsi manęs atsisakęs tris ar keturis kartus. Ir šitokiu būdu, ko tau nepavyko išmokti iš ramaus bendravimo su manimi, to tu išmoksi per didelį vargą ir daugybę kančių. Ir po to, kada tu iš tikrųjų būsi įsisavinęs šitą reikalingą pamoką, tada tu turėtum sustiprinti savo sielos brolius ir toliau gyventi tokį gyvenimą, kuris būtų pašvęstas šitos evangelijos skelbimui, nors tu gali patekti į kalėjimą ir, galbūt, eiti paskui mane, sumokėdamas kupinos meilės tarnystės aukščiausiąją kainą kuriant Tėvo karalystę.

(1962.4) 181:2.30 “Bet prisimink mano pažadą: Kada aš prisikėlsiu, tada kažkiek laiko aš pabūsiu su jumis prieš išeidamas pas Tėvą. Ir net šiąnakt aš tikrai nuolankiai melsiu Tėvą, kad jis sustiprintų kiekvieną iš jūsų tam, ką jūs taip greitai turėsite patirti. Aš jus visus myliu tokia meile, kokia meile mane myli Tėvas, ir dėl to nuo šiol jūs turėtumėte mylėti vienas kitą net ir taip, kaip jus mylėjau aš.”

(1962.5) 181:2.31 Ir tada, sugiedoję giesmę, jie išėjo į stovyklą ant Alyvų Kalno.