(1953.3) 181:1.1 Kada šie vienuolika užėmė savo vietas, tada Jėzus atsistojo ir kreipėsi į juos: “Kol aš esu su jumis materialaus kūno pavidalu, tol aš negaliu būti kas nors kitas, kaip tik vienas individas tarp jūsų arba visame pasaulyje. Tačiau kada iš šito mirtingosios prigimties apdaro aš būsiu išlaisvintas, tada aš tikrai galėsiu sugrįžti kaip dvasinis gyventojas kiekvieno iš jūsų viduje ir visų kitų tikinčiųjų į šitą karalystės evangeliją viduje. Šitokiu būdu Žmogaus Sūnus taps dvasiniu įsikūnijimu visų tikrų tikinčiųjų sielose.
(1953.4) 181:1.2 “Kada aš būsiu sugrįžęs tam, kad gyvenčiau jūsų viduje ir dirbčiau per jus, tada galėsiu dar geriau jus vesti per šitą gyvenimą ir vadovauti jums, kai jūs eisite per daugelį gyvenamųjų buveinių būsimajame gyvenime dangų danguje. Gyvenimas amžinojoje Tėvo kūrinijoje nėra begalinio dykinėjimo poilsis ir savanaudiškas lengvumas, bet vietoje šito jis yra nenutrūkstantis vystymasis gailestingume, tiesoje, ir šlovėje. Kiekviena iš daugelio, daugelio buveinių manojo Tėvo namuose yra toks sustojimas, toks gyvenimas, kuris yra numatytas tam, kad jus parengtų kitam sustojimui, kuris yra priešakyje. Ir šitokiu būdu šviesos vaikai ir toliau žengs iš šlovės į šlovę tol, kol jie pasieks tokią dieviškąją būseną, kurioje jie yra dvasiškai ištobulinti net ir taip, koks tobulas visais atžvilgiais yra Tėvas.
(1953.5) 181:1.3 “Jeigu jūs norėtumėte sekti paskui mane, kada aš jus paliksiu, tuomet atkakliai stenkitės gyventi sutinkamai su manųjų mokymų dvasia ir manojo gyvenimo idealu—vykdydami manojo Tėvo valią. Elkitės šitaip vietoje to, kad mėgintumėte imituoti mano žemiškąjį gyvenimą materialaus kūno pavidalu, kurį, būtinai, man reikėjo nugyventi šitame pasaulyje.
(1954.1) 181:1.4 “Tėvas mane atsiuntė į šitą pasaulį, bet tiktai nedaugelis iš jūsų nusprendėte mane priimti iki galo. Aš tikrai išliesiu savąją dvasią visiems materialiems kūnams, bet nevisi žmonės šitą naująjį mokytoją nuspręs primti kaip sielos vedlį ir patarėją. Bet visi tie, kurie iš tikrųjų ją priims, tikrai bus apšviesti, apvalyti, ir paguosti. Ir šitoji Tiesos Dvasia taps jų viduje gyvojo vandens šaltiniu, ištrykštančiu į amžinąjį gyvenimą.
(1954.2) 181:1.5 “Ir dabar, kada netrukus aš jus paliksiu, aš tikrai norėčiau pasakyti paguodos žodžius. Ramybę aš palieku jums; savąją ramybę aš suteikiu jums. Aš dovanoju šitas dovanas ne taip, kaip dovanoja šis pasaulis—pagal matą—aš kiekvienam iš jūsų duodu viską, kiek tik jūs norite priimti. Tegul jūsų širdis nepergyvena, o taip pat tegul ji ir nebijo. Aš nugalėjau šį pasaulį, ir mano viduje jūs tikrai visi triumfuosite per įtikėjimą. Aš esu jus įspėjęs, kad Žmogaus Sūnus bus nužudytas, bet aš užtikrinu jus, aš tikrai sugrįšiu prieš išvykdamas pas Tėvą, nors tai bus tik trumpam. O kada aš būsiu pakilęs pas Tėvą, tada tikrai atsiųsiu naująjį mokytoją, kad būtų su jumis ir gyventų pačioje jūsų širdyje. Ir kada jūs pamatysite, jog visa tai įvyko, tada nepraraskite drąsos, bet vietoje šito tikėkite, kadangi jūs apie visa tai žinojote iš anksto. Aš jus mylėjau didžiule meile ir aš tikrai nenorėčiau jūsų palikti, bet tokia yra Tėvo valia. Manoji valanda atėjo.
(1954.3) 181:1.6 “Nesuabejokite nė viena iš šitų tiesų net ir po to, kada persekiojimai jus išsklaidys po pasaulį ir kada būsite prislėgti didžiulio skausmo. Kada jausite, jog esate vieniši pasaulyje, tada aš tikrai žinosiu apie jūsų izoliaciją net ir taip, kaip ir jūs žinosite apie manąjį vienišumą, kada būsite išsklaidyti kiekvienas žmogus kas sau, palikdami Žmogaus Sūnų priešų rankose. Bet aš niekada nesu vienišas, visada iš tiesų Tėvas yra su manimi. Net ir tokiu laiku aš tikrai melsiuosi už jus. Ir apie visus šiuos dalykus aš iš tikrųjų pasakojau tam, kad jūs galėtumėte turėti ramybę, ir turėtumėte jos daug daugiau. Šitame pasaulyje jūs patirsite sukrėtimų, bet būkite geros nuotaikos; šiame pasaulyje aš pasiekiau pergalę ir jums parodžiau kelią į amžinąjį džiaugsmą ir amžinai trunkančią tarnystę.”
(1954.4) 181:1.7 Jėzus savo bičiuliams Dievo valios vykdytojams suteikia ramybę, bet ne tokios kategorijos, kaip šito materialaus pasaulio džiaugsmai ir pasitenkinimai. Netikintieji materialistai ir fatalistai gali tikėtis patirti tiktai dviejų rūšių ramybę ir sielos paguodą: Arba jie turi būti stoikai, atkakliai pasiryžę susidurti su tuo, kas yra neišvengiama, ir ištverti tai, kas gali būti blogiausia; arba jie turi būti optimistai, visą laiką pasiduodantys tai vilčiai, kuri amžinai iškyla žmogaus krūtinėje, tuščiai ilgėdamiesi tokios ramybės, kuri niekada realiai neateina.
(1954.5) 181:1.8 Gyvenant žemėje tam tikras laipsnis tiek optimizmo, tiek stoicizmo praverčia, bet nė vienas iš jų neturi nieko bendro su ta nuostabia ramybe, kurią šis Dievo Sūnus padovanoja savo sielos broliams, turintiems materialų kūną. Ramybė, kurią Mykolas suteikia savo vaikams žemėje, yra būtent toji pati ramybė, kuri pripildė jo sielą tada, kada jis ir pats gyveno mirtingojo gyvenimą materialaus kūno pavidalu ir šitame pačiame pasaulyje. Jėzaus ramybė yra tas džiaugsmas ir pasitenkinimas tokio Dievą-pažįstančio individo, kuris pasiekė tokią pergalę, jog iki galo išmoko, kaip vykdyti Dievo valią gyvenant mirtingąjį gyvenimą materialiame kūne. Jėzaus proto ramybė buvo grindžiama absoliučiu žmogiškuoju įtikėjimu į tai, kad realiai egzistuoja dieviškojo Tėvo išmintinga ir užjaučianti viršgloba. Žemėje Jėzus susidūrė su sunkumais, jis netgi buvo klaidingai vadinamas “kančių žmogumi,” bet visuose šituose patyrimuose ir per visus šiuos patyrimus jis jautė tą paguodą, kurią suteikia toks įsitikinimas, kuris visą laiką jam teikė galios eiti į priekį į savo gyvenimo tikslą būnant visiškai įsitikinusiam, kad jis įgyvendina Tėvo valią.
(1954.6) 181:1.9 Jėzus buvo ryžtingas, atkaklus, ir visiškai pasišventęs savosios misijos įgyvendinimui, bet jis nebuvo bejausmis ir sudiržęs stoikas; savo gyvenimo patyrimuose jis visą laiką ieškojo džiaugsmingų aspektų, bet jis nebuvo aklas ir save apgaudinėjantis optimistas. Mokytojas žinojo viską, kas jį turėjo ištikti, ir jis nebijojo. Po to, kada jis šitą ramybę padovanojo kiekvienam iš savo pasekėjų, tada jis galėjo nuolat sakyti, “Tegul tavoji širdis nebūna sunerimusi, taip pat tegul ji ir nebijo.”
(1955.1) 181:1.10 Jėzaus ramybė, tada, yra ramybė ir užtikrintumas tokio sūnaus, kuris visiškai tiki, kad jo karjerą laikui ir amžinybei saugiai ir visiškai globoja ir saugo visažinis, visus mylintis, ir visagalis dvasinis Tėvas. Ir tai, iš tikrųjų, yra tokia ramybė, kuri pranoksta mirtingojo proto supratimą, bet kurią iki pat pilnatvės gali patirti tikinti žmogiškoji širdis.