(1875.6) 171:8.1 Iš Jericho jie neišėjo beveik iki vidurdienio, kadangi jie ilgai iki išnaktų sėdėjo prieš tai, kada Jėzus karalystės evangelijos mokė Zakijų ir jo šeimą. Pasiekę maždaug pusiaukelę į Betanę kylančiu keliu, ši grupė sustojo priešpiečių, tuo tarpu minia nuėjo tolyn į Jeruzalę, nežinodama, kad Jėzus ir apaštalai tą naktį ketino nakvoti ant Alyvmedžių Kalno.

(1875.7) 171:8.2 Parabolė apie svarus, ne taip, kaip parabolė apie talentus, kuri buvo skiriama visiems mokiniams, visų pirma buvo skirta apaštalams, ir didžiąja dalimi rėmėsi Arkelajaus patirtimi ir jo bergždžiu mėginimu gauti valdžią Judėjos karalystėje. Tai yra viena iš tų nedaugelio Mokytojo parabolių, kurios rėmėsi realiu istoriniu charakteriu. Nebuvo nieko keisto, kad jie turėjo turėti omenyje Arkelajų, kadangi Zakijaus namas Jeriche buvo labai arti puošnių Arkelajaus rūmų, o jo vandentiekis buvo palei tą kelią, kuriuo jie išvyko iš Jericho.

(1875.8) 171:8.3 Tarė Jėzus: “Jūs manote, kad Žmogaus Sūnus į Jeruzalę eina tam, jog gautų karalystę, bet aš pareiškiu, kad jūs esate pasmerkti nusivilti. Argi jūs neprisimenate vieno princo, kuris nukeliavo į tolimą šalį, kad gautų sau karalystę, bet net ir iki to laiko, kada jis galėjo grįžti, jo provincijos žmonės, kurie savo širdyje jį buvo atstūmę jau anksčiau, nusiuntė paskui jį savo delegaciją, sakydami, ‘Mes nenorime, kad mus valdytų šitas žmogus’? Kaip šitas karalius buvo atstumtas žemiškajame valdyme, taip ir Žmogaus Sūnus turės būti atstumtas dvasiniame valdyme. Vėl aš pareiškiu, jog manoji karalystė nėra iš šito pasaulio; bet jeigu Žmogaus Sūnui būtų buvęs suteiktas savosios tautos dvasinis valdymas, tai tokią žmonių sielų karalystę jis būtų priėmęs ir tokią žmonių širdžių viešpatiją būtų valdęs. Nežiūrint to, kad mano dvasinį jų valdymą jie atstumia, bet aš tikrai sugrįšiu vėl, kad iš kitų gaučiau tokią dvasios karalystę, kokios dabar man nebuvo duota. Jūs dabar pamatysite Žmogaus Sūnų atstumtą, bet kitame amžiuje, tai, ką Abraomo vaikai šiuo metu atstumia, bus priimta ir išaukštinta.

(1876.1) 171:8.4 “Ir dabar, kaip tas atstumtasis didikas iš šitos parabolės, aš norėčiau prie savęs pasikviesti savo dvylika tarnų, ypatingų prievaizdų, ir į kiekvieno iš jūsų rankas įdėdamas po vieno svaro sumą, aš norėčiau kiekvienam patarti, kad gerai įsidėmėtumėte manuosius nurodymus, stropiai elkitės su jums patikėtais pinigais tuo metu, kada manęs nebus, kad savąją tarnystę galėtumėte pateisinti, kada aš sugrįšiu, kai iš jūsų tikrai bus pareikalauta ataskaitos.

(1876.2) 171:8.5 “Ir net jeigu šitas atstumtasis Sūnus ir nesugrįš, tai bus atsiųstas kitas Sūnus, kad priimtų šitą karalystę, ir tada šitas Sūnus pasiųs pakviesti jus visus, kad išklausytų ataskaitas apie jūsų tarnystę ir kad pasidžiaugtų jūsų laimėjimais.

(1876.3) 171:8.6 “Ir kada vėliau šitie prievaizdai buvo sukvieti draugėn ataskaitai, tada pirmasis išėjo į priekį, sakydamas, ‘Šeimininke, su tavo svaru aš uždirbau dar dešimt svarų.’ Ir jo šeimininkas tarė jam: ‘Gerai padirbėta; tu esi geras tarnas; kadangi savąją ištikimybę šitame reikale tu įrodei, tai aš tau tikrai suteiksiu valdžią dešimčiai miestų.’ Ir antrasis atėjo, sakydamas, ‘Tavo svaras, kurį man palikai, Šeimininke, uždirbo penkis svarus.’ Ir šeimininkas tarė, ‘Dėl to aš tave tikrai padarysiu penkių miestų valdovu.’ Ir šitaip buvo su visais kitais, kol paskutinysis iš tarnų, kada buvo pakviestas atsiskaityti, pranešė: ‘Šeimininke, žiūrėk, čia yra tavo svaras, kurį aš saugiai išlaikiau įvyniotą į šitą nosinę. Ir šitaip aš padariau, nes bijojau tavęs; aš maniau, jog tu esi neprotingas, matydamas, kad paimi iš ten, kur nepasidėjai, ir stengiesi pjauti ten, kur akivaizdžiai nepasėjai.’ Tada tarė jo šeimininkas: ‘Tu, aplaidus ir neištikimas tarne, tave aš nuteisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, jog aš pjaunu ten, kur akivaizdžiai nesėjau; todėl tu žinojai, jog iš tavęs bus paprašyta šitos ataskaitos. Žinodamas tai, tu bent jau turėjai atiduoti mano pinigus bankininkui, jog man atvykus, aš juos turėčiau su deramomis palūkanomis.’

(1876.4) 171:8.7 “Ir tada šitas valdovas tarė tiems, kurie stovėjo greta: “Paimkite pinigą iš šito tinginio tarno ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt svarų.’ O kada jie šeimininkui priminė, jog šis jau turi dešimt svarų, tada jis pasakė: ‘Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta.’”

(1876.5) 171:8.8 Ir tada apaštalai stengėsi sužinoti skirtumą tarp šitos parabolės prasmės ir ankstesniosios parabolės apie talentus prasmės, bet Jėzus, į jų daugelį klausimų, tiktai teatsakydavo: “Gerai apmąstykite šiuos žodžius savo širdyje, nors kiekvienas iš jūsų išsiaiškinsite jų tikrąją prasmę.”

(1876.6) 171:8.9 Būtent Natanielius, kuris taip gerai mokė šitų dviejų parabolių prasmės vėlesniaisiais metais, savo mokymus apibendrino šitų išvadų dėka:

(1876.7) 171:8.10 1. Sugebėjimas yra praktinis gyvenimo galimybių matas. Jūs niekada nebūsite laikomas atsakingu už tai, kas yra už jūsų sugebėjimų ribų.

(1876.8) 171:8.11 2. Ištikimybė yra neklystantis žmogiškojo patikimumo matas. Tas, kuris yra ištikimas mažuose reikaluose, taip pat panašu, jog ištikimybę pademonstruos sutinkamai su savo sugebėjimais ir visuose reikaluose.

(1876.9) 171:8.12 3. Mokytojas suteikia mažesnį atlygį už mažesnę ištikimybę, kada galimybės yra vienodos.

(1877.1) 171:8.13 4. Jis suteikia vienodą atlygį už vienodą ištikimybę, kada galimybės yra menkesnės.

(1877.2) 171:8.14 Kada savo priešpiečius jie užbaigė, o minia pasekėjų buvo toliau patraukusi į Jeruzalę, tada Jėzus, stovėdamas prieš apaštalus prie kelio iš viršaus nukarusios uolos šešėlyje, su linksmu orumu ir maloningu didingumu pirštu parodė į vakarų pusę, sakydamas: “Gerai, mano sielos broliai, eime į Jeruzalę tam, jog ten gautume tai, kas mūsų laukia; šitaip mes tikrai visuose reikaluose įvykdysime dangiškojo Tėvo valią.”

(1877.3) 171:8.15 Ir šitaip Jėzus ir jo apaštalai atnaujino šitą, Mokytojo paskutiniąją kelionę į Jeruzalę mirtingojo žmogaus materialaus kūno pavidalu.