(1874.4) 171:7.1 Jėzus paskleisdavo gerą nuotaiką visur, kur tik jis nueidavo. Jis buvo kupinas gailestingumo ir tiesos. Jo pagalbininkai niekada nenustojo stebėtis tais maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Mandagumą jūs galite kultivuoti, bet maloningumas yra draugiškumo aromatas, kuris sklinda iš tokios sielos, kuri yra prisigėrusi meilės.

(1874.5) 171:7.2 Gerumas visada sukelia pagarbą, bet kai jame nėra gailestingumo, tada dažnai jis meilę atstumia. Gerumas visuotinai patraukia tiktai tada, kada jis yra gailestingas. Gerumas yra veiksmingas tiktai tada, kada patraukia.

(1874.6) 171:7.3 Jėzus iš tikrųjų žmones suprato; dėl to jis iš tiesų galėjo išreikšti tikrą gailestį ir parodyti nuoširdžią užuojautą. Bet jis retai kada pasiduodavo tam, jog gailėtų. Nors jo užuojauta buvo beribė, bet jo gailestis buvo praktinis, asmeninis ir konstruktyvus. Jo betarpiškas ryšys su kančia iš tiesų niekada negimdė abejingumo, ir jis sugebėjo tarnauti prislėgtoms sieloms nedidindamas jų pačių jausmo gailėtis savęs.

(1874.7) 171:7.4 Jėzus žmonėms galėjo padėti tiek daug, kadangi juos mylėjo taip nuoširdžiai. Jis iš tiesų mylėjo kiekvieną vyrą, kiekvieną moterį, ir kiekvieną vaiką. Jis galėjo būti toks tikras draugas dėl savo nuostabios įžvalgos—jis taip visapusiškai žinojo, kas yra žmogaus širdyje ir prote. Jis buvo susidomėjęs ir įžvalgus stebėtojas. Jis puikiai suvokė žmogiškuosius poreikius, protingai nustatydavo žmogiškuosius troškimus.

(1874.8) 171:7.5 Jėzus niekada neskubėjo. Jis rasdavo laiko paguosti savo bičiulius žmones, “kada eidavo pro šalį.” Ir jis visada pasirūpindavo tuo, kad jo draugai jaustųsi patogiai. Jis buvo nuostabus klausytojas. Jis niekada nesielgė taip, kad įkyriai kištųsi į savo pagalbininkų sielas. Kada jis guosdavo alkanus protus ir ištroškusias sielas, tada tie, kurie jo gailestingumą priimdavo, jausdavo ne tiek tai, kad atvirai išsipasakoja jam, kiek tai, kad tariasi su juo. Jie jautė neribotą pasitikėjimą juo, nes matė, kad jis taip jais tiki.

(1875.1) 171:7.6 Niekada neatrodė, kad jis apie žmones smalsautų, jis niekada neišreiškė troškimo jiems nurodinėti, juos valdyti, ar jais sekti. Jis įkvėpdavo gilų pasitikėjimą savimi ir didžiulę drąsą visiems tiems, kurie su juo bendravo. Kada žmogui jis nusišypsodavo, tada tas mirtingasis pajusdavo padidėjusį sugebėjimą spręsti savo įvairiapuses problemas.

(1875.2) 171:7.7 Jėzus žmones mylėjo taip smarkiai ir taip išmintingai, kad jis niekada nedvejojo dėl to, kad būtų griežtas su jais, kada susidariusi padėtis tokios drausmės reikalaudavo. Jis žmogui dažnai imdavo padėti paprašydamas jo pagalbos. Šitokiu būdu jis sukeldavo susidomėjimą, žmogiškojoje prigimtyje kreipdavosi į geresniuosius dalykus.

(1875.3) 171:7.8 Mokytojas tos moters, kuri siekė išgijimo paliesdama jo mantijos kraštelį, didžiuliame prietaringume galėjo pamatyti išgelbstintį įtikėjimą. Jis visada buvo pasirengęs nutraukti ir noriai nutraukdavo pamokslą ar sulaikydavo minią tuo metu, kada pasirūpindavo vienintelio asmens, net ir mažo vaikelio, poreikiais. Didingi dalykai atsitikdavo ne tiktai dėl to, kad žmonės turėjo įtikėjimą į Jėzų, bet taip pat ir dėl to, kad ir Jėzus labai tikėjo jais.

(1875.4) 171:7.9 Didžioji dalis iš tų tikrai svarbių dalykų, apie kuriuos Jėzus pasakojo arba kuriuos padarė, atrodė, jog atsitinka atsitiktinai, “jam einant pro šalį.” Mokytojo žemiškasis tarnavimas turėjo tiek mažai to, kas yra profesionalu, gerai suplanuota, ar iš anksto apmąstyta. Jis dalino sveikatą ir barstė laimę natūraliai ir maloningai keliaudamas per gyvenimą. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, “Jis darė gėrį.”

(1875.5) 171:7.10 Ir Mokytojo pasekėjams per visus amžius reikia mokytis tarnauti “jiems einant pro šalį”—daryti nesavanaudišką gėrį tuomet, kada jie vykdo kasdienines pareigas.