(1745.2) 157:3.1 Ankstų ketvirtadienio rytą Jėzus ir dvylika apaštalų išėjo iš Magadano Parko į Pilypo-Cezarėją, tetrarcho Pilypo valdų sostinę. Pilypo-Cezarėja buvo išsidėsčiusi nuostabaus grožio regione. Ji buvo įsikūrusi žavingame slėnyje tarp gražių kalvų, kur požeminiame urve prasideda Jordano ištakos. Šiaurėje visu savo dydžiu buvo matyti Hermono kalno viršūnės, tuo tarpu nuo kalvų, esančių kaip tik į pietus, atsivėrė puikus Jordano aukštupio ir Galilėjos jūros reginys.

(1745.3) 157:3.2 Jėzus buvo išėjęs į Hermono kalną savojo patyrimo rūpinantis karalystės reikalais pradžioje, ir dabar, kada jis žengė į savo darbo baigiamąjį etapą, jis troško sugrįžti į šitą išbandymų ir triumfo kalną, kur jis tikėjosi, kad apaštalai galės patirti naują viziją apie jiems suteiktą atsakomybę ir pasisemti naujos stiprybės prieš sunkius laikus, kurie yra kaip tik priešakyje. Jiems einant keliu, maždaug tuo metu, kada jie ėjo į pietus nuo Meromo vandenų, apaštalai ėmė tarpusavyje šnekėtis apie tai, ką jie neseniai buvo patyrę Finikijoje ir kitur ir prisiminti, kaip buvo sutikta jų žinia, ir koks buvo skirtingų tautų požiūris į jų Mokytoją.

(1745.4) 157:3.3 Kada jie sustojo vidurdienio valgiui, tada Jėzus netikėtai šiems dvylikai pirmą kartą pateikė tokį klausimą, kuris buvo susijęs su juo pačiu. Jis paklausė šitą netikėtą klausimą, “Ką šneka žmonės, kas aš esu?”

(1746.1) 157:3.4 Jėzus praleido ištisus mėnesius mokydamas šituos apaštalus apie dangaus karalystės prigimtį ir pobūdį, ir jis puikiai žinojo, kad atėjo metas, kada jis turi pradėti daugiau juos mokyti apie savo paties prigimtį ir savo asmeninį ryšį su karalyste. Ir dabar, kada jie sėdėjo po šilkmedžiais, Mokytojas ruošėsi surengti vieną iš svarbiausių pokalbių per visą savo ilgą bendravimą su pasirinktais apaštalais.

(1746.2) 157:3.5 Į Jėzaus klausimą atsakė daugiau negu pusė apaštalų. Jie jam sakė, kad visi tie, kurie jį pažinojo, jį laiko pranašu arba nepaprastu žmogumi; net ir jo priešai jo labai bijo, jo galias aiškina apkaltindami jį tuo, kad jis yra susidėjęs su velnių princu. Jie sakė jam, kad Judėjoje ir Samarijoje kai kurie žmonės, kurie su juo nesusitiko asmeniškai, tiki, kad jis yra iš mirusiųjų prisikėlęs Jonas Krikštytojas. Petras paaiškino, jog skirtingu laiku ir skirtingi žmonės jį lygino su Moze, Eliju, Isaju, ir Jeremiju. Kada Jėzus išklausė šituos aiškinimus, tada jis atsistojo ir nužvelgdamas šiuos dvylika, žemai sėdinčius prie jo pusapskritimiu, pritrenkiančiai pabrėždamas savo rankos plačiu mostu jis parodė į juos ir paklausė: “Tačiau, ką sakote jūs, kas aš esu?” Trumpam įsivyravo įtempta tyla. Šie dvylika nė akimirkai neatitraukė akių nuo Mokytojo, ir tada Simonas Petras, pašokęs ant kojų, sušuko: “Tu esi Išvaduotojas, gyvojo Dievo Sūnus.” Ir vienuolika sėdinčių apaštalų atsistojo sutartinai, šituo parodydami, jog Petras pasakė jų visų vardu.

(1746.3) 157:3.6 Kada Jėzus davė jiems ženklą vėl atsisėsti, ir vis stovėdamas prieš juos, jis pasakė: “Šitai jums apreiškė manasis Tėvas. Atėjo toji valanda, kada jūs turėtumėte apie mane sužinoti tiesą. Bet kol kas aš jums liepiu apie tai nepasakoti nė vienam žmogui. Eikime iš čia.”

(1746.4) 157:3.7 Ir tokiu būdu jie toliau tęsė savo kelionę į Pilypo-Cezarėją, į ją atvyko vėlai vakare ir apsistojo jų laukusio Celso namuose. Tą naktį apaštalai miegojo nedaug; jiems atrodė, kad jie jaučia, jog jų gyvenime ir karalystės darbe vystosi didingas įvykis.