(1743.3) 157:1.1 Kada Jėzus, su Andriejumi ir Petru, laukė prie ežero netoli valčių dirbtuvių, tada vienas šventyklos mokesčių rinkėjas priėjo prie jų, ir atpažinęs Jėzų, pasikvietė Petrą į šalį ir tarė: “Argi tavo Mokytojas nemoka šventyklos mokesčio?” Petras norėjo pasipiktinti šituo pasiūlymu, jog iš Jėzaus dar reikėtų tikėtis, kad jis paremtų savo prisiekusių priešų religinę veiklą, bet, pastebėjęs keistą mokesčio rinkėjo veido išraišką, jis teisingai pamanė, jog tai yra mėginimas pagauti juos į spąstus, kad jie atsisako sumokėti įprastą pusės šekelio sumą šventyklos apeigų Jeruzalėje paramai. Dėl to, Petras atsakė: “Kodėl gi, aišku, jog Mokytojas šventyklos mokestį moka. Tu palauk prie vartų, o aš netrukus su šiuo mokesčiu sugrįšiu.”

(1743.4) 157:1.2 Dabar Petras paskubėjo tą pasakyti. Jų pinigus laikė Judas, o jis buvo kitoje ežero pusėje. Nei jis, nei jo brolis, nei Jėzus pinigų su savimi neturėjo. Ir žinodami, jog fariziejai jų ieško, jie negalėjo laisvai nueiti į Betsaidą, kad gautų pinigų. Kada Petras papasakojo Jėzui apie mokesčių rinkėją ir kad jis jam tuos pinigus pažadėjo, tada Jėzus tarė: “Jeigu pažadėjai, tai tikrai turi sumokėti. Bet su kuo gi tu išpirksi savo pažadą? Ar tu vėl tapsi žveju, kad galėtum savo žodį ištęsėti? Nežiūrint šito, Petrai, esant tokioms aplinkybėms būtų gerai šį mokestį sumokėti. Nesuteikime šitiems žmonėms nė vienos galimybės apkaltinti mus įstatymų pažeidimu. Mes palauksime čia, kol tu išplauksi su valtimi ir prigaudysi žuvų, ir kada būsi jas pardavęs štai tame turguje, tuomet užmokėk šiam mokesčių rinkėjui už mus tris.”

(1744.1) 157:1.3 Visa tai nugirdo slaptas Dovydo pasiuntinys, stovėjęs netoli, ir kuris tada davė ženklą savo draugui, žvejojusiam netoli, greitai plaukti į krantą. Kada Petras pasirengė išplaukti valtimi žvejoti, tada šitas pasiuntinys ir jo draugas žvejys jam padovanojo kelias didžiules pintines su žuvimis ir padėjo jas nunešti netoli buvusiam žuvų pirkliui, kuris šitą laimikį nupirko, užmokėjęs užtektinai, kad pridėjus tą, ką davė Dovydo pasiuntinys, buvo galima sumokėti šventyklos mokestį už tris. Mokesčių rinkėjas paėmė mokestį, be baudos už pavėluotą mokėjimą, nes jų kažkurį laiko Galilėjoje nebuvo.

(1744.2) 157:1.4 Nieko keisto, kad jūs turite užrašytą pasakojimą apie tai, kaip Petras pagavo žuvį su šekeliu žiotyse. Tuo laiku buvo daug paplitusių pasakojimų apie lobių suradimą žuvų žiotyse; tokios istorijos beveik apie stebuklus buvo įprastos. Todėl, kada Petras su jais išsiskyrė ir nuėjo prie valties, tada Jėzus pasakė, pusiau juokais: “Keista, jog karaliaus sūnūs turi mokėti duoklę; paprastai būtent svetimas turi mokėti mokestį dvaro išlaikymui, bet mums neverta valdžiai suteikti preteksto priekabėms. Todėl eik! Galbūt tu pagausi žuvį su šekeliu žiotyse.” Kadangi Jėzus pasakė šitaip, ir kadangi Petras su šventyklos mokesčiu pasirodė taip greitai, todėl nėra nieko keisto, jog šis epizodas vėliau buvo išplėstas iki stebuklo, kaip tą užrašė Motiejaus Evangelijos užrašytojas.

(1744.3) 157:1.5 Jėzus, su Andriejumi ir Petru, pakrantėje išbuvo beveik iki pat saulėlydžio. Pasiuntiniai jam atnešdavo žinių, jog Marijos namai vis dar buvo stebimi; todėl, kada sutemo, šie trys vyrai, kurie čia laukė, sulipo į savo valtį ir nusiyrė link rytinio Galilėjos jūros kranto.