Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 132 Dokumentas. Viešnagė Romoj... > 4. Asmeninis tarnavimas >

4. Asmeninis tarnavimas

(1460.5) 132:4.1 Jėzus, būdamas Romoje, nevisą savo laisvalaikį paskyrė šitam darbui, kad vyrus ir moteris ruoštų ateityje tapti mokiniais artėjančioje karalystėje. Jis daug laiko praleido kaupdamas asmenines žinias apie žmonių, kurie gyveno šitame didžiausiame ir kosmopolitiškiausiame pasaulio mieste, visas rases ir klases. Kiekvieno iš šitų gausių susitikimų su žmonėmis metu Jėzus turėjo dvigubą tikslą: Jis troško sužinoti jų požiūrį į tą gyvenimą, kurį jie gyvena materialiame kūne, ir taip pat jis galvojo, ką nors pasakyti ar padaryti, kad šitas gyvenimas taptų turtingesnis ir vertingesnis. Jo religiniai mokymai per šitas savaites niekuo nesiskyrė nuo tų mokymų, kurie apibūdino jo vėlesnį gyvenimą, kada jis buvo tų dvylikos mokytojas ir pamokslininkas minioms.

(1460.6) 132:4.2 Jo žinios turinys visada buvo toks: dangiškojo Tėvo meilės ir jo gailestingumo tiesos realybė, kartu su gerąja naujiena, jog žmogus yra šito paties meilės Dievo įtikėjimo sūnus. Jėzaus įprastas visuomeninio bendravimo būdas buvo žmones išjudinti ir įtraukti į pašnekesį su juo pateikiant jiems klausimų. Paprastai klausinėjimas prasidėdavo nuo jo klausimų jiems, o baigdavosi jų klausimais jam. Jis vienodai puikiai mokė tiek klausdamas, tiek ir atsakinėdamas į klausimus. Kaip taisyklė, tiems, kuriuos išmokė daugiausia, jis sakydavo mažiausia. Tie, kurie gavo daugiausia naudos iš jo asmeninio tarnavimo, buvo per daug prislėgti, neramūs, ir atstumti mirtingieji, kuriems labai palengvėdavo savo sielą išliejus užjaučiančiam ir supratingam klausytojui, o jis buvo toks ir dar daugiau. Ir kada šitos neprisitaikiusios prie aplinkos žmogiškosios būtybės išsipasakodavo Jėzui savuosius vargus, tada visada jis sugebėdavo pasiūlyti praktiškų ir iš karto padedančių patarimų, kurie buvo nukreipti į jų tikrų sunkumų ištaisymą, nors jis nevengė pasakyti ir tuokart nuraminančių ir betarpiškai paguodžiančių žodžių. Ir šitiems prislėgtiems mirtingiesiems jis būtinai pasakodavo apie Dievo meilę ir perteikdavo, įvairiais ir skirtingais būdais, tą informaciją, kad jie yra šito mylinčio Tėvo danguje vaikai.

(1461.1) 132:4.3 Šitokiu būdu, viešnagės Romoje metu, Jėzus asmeniškai užmezgė kupinus meilės ir pakeliančius dvasią ryšius su daugiau negu penkiais šimtais šios sferos mirtingųjų. Šitaip jis sukaupė žinias apie žmonijos skirtingas rases, kurių jis niekada nebūtų įgijęs Jeruzalėje, ir vargu ar jis būtų jas įgijęs net ir Aleksandrijoje. Į šituos šešis mėnesius jis visada žiūrėjo kaip į vieną iš turtingiausių ir informatyviausių iš visų panašių periodų savo žemiškajame gyvenime.

(1461.2) 132:4.4 Kaip ir buvo galima tikėtis, toks įvairiapusis ir aktyvus žmogus negalėjo šešis mėnesius pasaulio metropolijoje šitaip veikti, kad prie jo neprieitų daugybė žmonių, kurie labai norėjo užsitikrinti jo paslaugas, susijusias su kokiu nors verslu arba, dažniau, su kokiu nors mokymo, visuomeninės reformos, ar religinio judėjimo projektu. Buvo pateikta daugiau negu tuzinas tokių pasiūlymų, ir jis pasinaudojo kiekvienu kaip galimybe perteikti kokią nors mintį apie dvasinį sukilninimą gerai parinktais žodžiais arba kokia nors įpareigojančia paslauga. Jėzui labai patiko atlikti darbus—net ir nedidelius—įvairiausios rūšies žmonėms.

(1461.3) 132:4.5 Jis šnekėjosi su romėnų senatoriumi apie politiką ir valstybės valdymo meną, ir šitas vienas susitikimas su Jėzumi šitam įstatymų leidėjui padarė tokį poveikį, kad savo likusį gyvenimą jis praleido tuščiai stengdamasis priversti savo kolegas pakeisti valdymo politikos kursą nuo idėjos apie valdymą, kuris remia ir maitina liaudį, į idėją apie liaudį, kuri remia valdymą. Jėzus vieną vakarą praleido su turtingu vergvaldžiu, kalbėjosi apie žmogų kaip apie Dievo sūnų, ir kitą dieną šitas vyras, Klaudijus, suteikė laisvę vienam šimtui septyniolikai vergų. Per pietus jis bendravo su graiku gydytoju, pasakydamas jam, kad jo pacientai turi tiek kūną, tiek protą ir sielą, ir šitokiu būdu padėjo šitam gabiam gydytojui stengtis bičiuliams žmonėms suteikti daug platesnę pagalbą. Jis šnekėjosi su įvairiausiais žmonėmis iš visų visuomenės sluoksnių. Vienintelė vieta Romoje, kurios jis neaplankė, buvo viešos pirtys. Jis atsisakė lydėti savo draugus į pirtis dėl ten vyravusio lyčių susimaišymo.

(1461.4) 132:4.6 Romėnų kareiviui, kada jis vaikščiojo palei Tiberio upę, jis sakė: “Būk drąsus širdyje, o taip pat ir veikdamas. Išdrįsk įvykdyti teisingumą ir būk pakankamai didis, kad parodytum gailestingumą. Priversk savo žemesniąją prigimtį paklusti savo aukštesniajai prigimčiai taip, kaip tu paklūsti savo vadams. Gerbk gėrį ir aukštink tiesą. Pasirink tai, kas yra gražu, vietoje to, kas yra bjauru. Mylėk savo bičiulius ir siek Dievo iš visos širdies, nes Dievas yra tavo Tėvas danguje”

(1461.5) 132:4.7 Kalbėjusiajam forume jis tarė: “Tavo iškalba yra miela, tavo logika yra žavi, tavo balsas yra malonus, bet tavo mokymas vargu ar yra teisingas. Jeigu tiktai tu galėtum patirti tą įkvepiantį pasitenkinimą, pažindamas Dievą kaip savo dvasinį Tėvą, tada tu galėtum panaudoti savo kalbos galias tam, kad išlaisvintum savo bičiulius iš tamsos pančių ir iš neišmanymo vergovės.” Tai buvo tas Morkus, kuris klausėsi Petro, pamokslaujančio Romoje, ir kuris tapo jo perėmėju. Kada jie nukryžiavo Simoną Petrą, tada būtent šitas vyras metė iššūkį romėnų persekiotojams ir drąsiai tęsė naujosios evangelijos skelbimą.

(1462.1) 132:4.8 Sutikęs neturtngą vyrą, kuris buvo neteisingai apkaltintas, Jėzus su juo nuėjo pas taikos teisėją ir, gavęs specialų leidimą kalbėti jo vardu, pateikė tą nuostabų kreipimąsi, kurio metu jis sakė: “Teisingumas paverčia naciją didinga, ir kuo didingesnė nacija, tuo labiau ji trokš pasirūpinti, jog neteisingumo tikrai nepatirtų net ir patys nuolankiausi jos piliečiai. Bet kuriai nacijai yra didžiulė nelaimė, kada tiktai tie, kurie turi pinigų ir įtakos, gali užsitikrinti jos teismuose parengtą teisingumą! Šventa teisėjo pareiga yra nekaltąjį išteisinti, lygiai taip, kaip ir kaltąjį nubausti. Nacijos tvirtumas priklauso nuo teismų nešališkumo, sąžiningumo, ir dorumo. Pilietinis valdymas remiasi teisingumu, net ir taip, kaip ir tikroji religija yra grindžiama gailestingumu.” Teisėjas iš naujo peržiūrėjo tą bylą, ir kada įrodymai buvo rūpestingai patikrinti iš naujo, tada suimtąjį jis paleido. Iš visos Jėzaus veiklos tomis dienomis, kada jis tarnavo asmeniškai, šitoji priartėjo arčiausia prie viešo pasirodymo.