(1455.1) 132:0.1 KADANGI Gonodas atvežė Indijos princesės sveikinimus Tiberijui, Romos valdovui, tai trečiąją dieną po savo atvykimo į Romą abu indai ir Jėzus pasirodė prieš jį. Niūrusis imperatorius buvo neįprastai gerai nusiteikęs tą dieną ir su šiuo trejetu ilgai šnekėjosi. O jiems išėjus, imperatorius, turėdamas omeny Jėzų, pastebėjo savo padėjėjui, stovėjusiam jo dešinėje, ‘‘Jeigu aš turėčiau to vaikino karališką laikyseną ir malonų būdą, tai tikrai būčiau tikras imperatorius, a?’’

(1455.2) 132:0.2 Viešint Romoje, Ganidui buvo nuolatinės valandos studijoms ir miesto įžymių vietų lankymui. Jo tėvas turėjo sutvarkyti daug verslo reikalų, ir trokšdamas, kad jo sūnus užaugtų toks, jog taptų vertu perimti jo plačių komercinių interesų valdymą, jis manė, kad atėjo tas metas, kada berniuką reikia supažindinti su verslo pasauliu. Romoje buvo daug Indijos piliečių, ir dažnai vienas iš paties Gonodo tarnautojų jį lydėdavo kaip vertėjas, todėl Jėzus ištisas dienas galėjo leisti savo paties nuožiūra; tai suteikė jam laiko išsamiai susipažinti su šituo miestu, turinčiu du milijonus gyventojų. Dažnai jį buvo galima surasti forume, politinio, teisinio, ir verslo pasaulio centre. Neretai jis eidavo į Kapitolijų ir žvelgdamas į šitą nuostabią šventovę, skirtą Jupiteriui, Junonai, ir Minervai, mąstydavo apie neišmanymo vergovę, kurioje buvo laikomi šitie romėnai. Jis taip pat daug laiko praleisdavo ant Palatino kalvos, kur buvo imperatoriaus rezidencija, Apolono šventykla, ir graikų ir lotynų bibliotekos.

(1455.3) 132:0.3 Šituo metu Romos imperiją sudarė visa pietinė Europa, Mažoji Azija, Sirija, Egiptas, ir šiaurės vakarų Afrika; ir jos gyventojai buvo Rytų Pusrutulio visų šalių piliečiai. Jo troškimas tyrinėti šitą kosmopolitinę Urantijos mirtingųjų visumą ir bendrauti su ja buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Jėzus ir sutiko vykti į šitą kelionę.

(1455.4) 132:0.4 Viešėdamas Romoje Jėzus daug sužinojo apie žmones, bet per jo šešių mėnesių gyvenimą tame mieste pats vertingiausias iš visų daugiapusių patyrimų buvo jo ryšys su imperijos sostinės religiniais vadovais ir poveikis jiems. Baigiantis savo viešnagės Romoje pirmajai savaitei Jėzus susirado cinikų, stoikų, ir misterinių kultų, konkrečiai mitraistinės grupės, svarbius vadovus ir susipažino su jais. Ar Jėzui buvo akivaizdu ar ne, jog žydai ketina atmesti jo misiją, bet jis kuo tikriausiai numatė, kad jo pasiuntiniai neužilgo atvyks į Romą tam, kad skelbtų dangaus karalystę; ir dėl to jis ėmėsi, labiausiai stebinančiu būdu, ruošti tą kelią, kad jų žinia būtų priimta kuo geriau ir patikimiau. Jis iš vadovaujančių stoikų pasirinko penkis, iš cinikų pasirinko vienuolika, ir iš misterinių kultų vadovų pasirinko šešiolika, ir didelę savo laisvalaikio dalį jis praleido beveik šešis mėnesius artimai bendraudamas su šitais religiniais mokytojais. Ir jo mokymo metodas buvo toks: Nė vieno karto jis nekritikavo jų klaidų arba net ir neužsiminė apie jų mokymų ydas. Kiekvienu atveju jis pasirinkdavo tiesą iš to, ko mokė jie, ir tuomet imdavo taip gražinti ir nušviesti šitą tiesą jų prote, jog per labai trumpą laiką šitas tiesos išplėtimas veiksmingai išstūmė su tuo susijusį suklydimą; ir šitokiu būdu šitie vyrai ir moterys, kuriuos mokė Jėzus, buvo parengti tam, kad vėliau suvoktų papildomas ir panašias tiesas ankstyvųjų krikščionybės misionierių mokymuose. Būtent tai, jog evangelijos skelbėjų mokymai buvo priimti anksti, ir suteikė tą galingą postūmį sparčiam krikščionybės pasklidimui Romoje, o iš čia ir po visą imperiją.

(1456.1) 132:0.5 Šito nuotabaus poelgio reikšmę galima suprasti geriau, kada mes atsižvelgiame į tą faktą, jog iš šitos trisdešimt dviejų religinių vadovų, kuriuos Jėzus mokė Romoje, grupės neištikimi buvo tiktai du; tie trisdešimt tapo pagrindiniais asmenimis įvedant krikščionybę Romoje, o kai kurie iš jų taip pat prisidėjo ir prie pagrindinės mitrų šventyklos pavertimo į to miesto pirmąją krikščioniškąją bažnyčią. Mes tie, kurie stebime žmogiškąją veiklą iš už užkulisių ir devyniolikos amžių laiko šviesoje, suvokiame tiktai tris faktorius, turėjusius didžiulės reikšmės tam, jog buvo anksti parengta arena sparčiam krikščionybės išplitimui po visą Europą, ir jie yra tokie:

(1456.2) 132:0.6 1. Simono Petro pasirinkimas ir laikymas apaštalu.

(1456.3) 132:0.7 2. Pašnekesys Jeruzalėje su Steponu, kurio mirtis atvedė prie to, kad buvo laimėtas Saulius iš Tarsos.

(1456.4) 132:0.8 3. Šitų trisdešimties romėnų išankstinis parengimas tam, kad vėliau vadovautų naujajai religijai Romoje ir visoje imperijoje.

(1456.5) 132:0.9 Per visus savo išmėginimus, nei Steponas, nei tie trisdešimt pasirinktųjų niekada nesuvokė, kad jie kažkada šnekėjosi su tuo žmogumi, kurio vardas tapo jų religinio mokymo pagrindu. Jėzaus darbas pirmųjų trisdešimties labui buvo visiškai asmeninis. Dirbdamas su šitais individais raštininkas iš Damasko niekada nesusitiko daugiau kaip su trimis vienu metu, retai kada susitiko daugiau kaip su dviem, tuo tarpu dažniausia juos mokė po vieną. Ir jis galėjo atlikti šitą didžiulį religinio mokymo darbą, nes šitų vyrų ir moterų nebuvo supančiojusios tradicijos; jie nebuvo tokios aukos, kurios būtų turėjusios įsišaknijusią išankstinę nuomonę visų būsimųjų religinių įvykių atžvilgiu.

(1456.6) 132:0.10 Visiškai nebetoli buvo tas laikas, kada Petras, Paulius, ir kiti krikščionybės mokytojai Romoje ėmė dažnai išgirsti apie šitą raštininką iš Damasko, kuris buvo iki jų ir kuris taip aiškiai (ir kaip jie manė nesąmoningai) parengė kelią jų atėjimui su naująja evangelija. Nors Paulius niekada iš tikrųjų nenumanė šito raštininko iš Damasko tapatybės, bet jis iš tiesų, prieš pat savo mirtį, dėl asmens apibūdinimų panašumo, priėjo išvados, jog “palapinių meistras iš Antioko” taip pat buvo ir “raštininkas iš Damasko.” Viena kartą, kada pamokslavo Romoje, Simonas Petras, išgirdęs, kaip yra apibūdinamas raštininkas iš Damasko, pamanė, jog šitas žmogus galėjo būti Jėzus, bet greitai šios minties atsisakė, puikiai žinodamas (jis taip manė), jog Mokytojas niekada nėra buvęs Romoje.