(1398.5) 127:3.1 Per šituos metus visa šeimos nuosavybė, išskyrus namą ir sodą, buvo prarasta. Kapernaumo nuosavybės paskutinioji dalis (išskyrus jų dalį kitoje nuosavybėje), jau užstatyta, buvo parduota. Už gautas pajamas buvo sumokėti mokesčiai, Jokūbui buvo nupirkta kažkiek naujų instrumentų, ir užmokėta dalis už senąsias šeimynines aptarnavimo ir remonto dirbtuves netoli vilkstinių sustojimo vietos, kurias Jėzus dabar pasiūlė atpirkti, nes Jokūbas buvo pakankamai suaugęs, kad dirbtų namų dirbtuvėje ir padėtų Marijai tvarkytis namuose. Šitaip finansiniam spaudimui kažkuriam laikui atslūgus, Jėzus nusprendė pasiimti Jokūbą į Perėjimo šventę. Į Jeruzalę jie išėjo viena diena anksčiau tam, jog pabūtų vieni du, keliavo per Samariją. Jie ėjo, ir Jėzus pakeliui pasakojo Jokūbui apie istorines vietas taip, kaip jo tėvas jį mokė prieš penkerius metus tokios pačios kelionės metu.
(1399.1) 127:3.2 Eidami per Samariją jie matė daug keistų vaizdų. Šitos kelionės metu jie aptarė daug problemų, asmeninių, šeimos, ir nacionalinių. Jokūbas buvo labai religingas jaunuolis, ir nors jis ne iki galo pritarė savo motinai dėl to, ką jis nedidele dalimi žinojo apie planus, susijusius su Jėzaus gyvenimo darbu, bet jis iš tikrųjų nekantriai laukė to laiko, kada galės prisiimti atsakomybę dėl šeimos, kad Jėzus galėtų pradėti savąją misiją. Jis buvo labai dėkingas Jėzui už tai, kad jį pasiėmė į Perėjimo šventę, ir apie ateitį jie šnekėjosi išsamiau negu kada nors anksčiau.
(1399.2) 127:3.3 Jėzus daug mqstė, kada jie keliavo per Samariją, ypač Betelyje ir kada gėrė iš Jokūbo šulinio. Jis ir jo brolis aptarė pasakojimus apie Abraomą, Izaoką, ir Jokūbą. Jis daug padarė dėl to, jog parengtų Jokūbą tam, ką jis netrukus turi pamatyti Jeruzalėje, šitaip stengdamasis sumažinti tą šoką, kokį jis pats buvo patyręs pirmojo apsilankymo šventykloje metu. Bet Jokūbas nebuvo toks jautrus kai kuriems iš tų vaizdų. Jis pareiškė kritinių pastabų dėl tos abejingos ir beširdės manieros, kokia kai kurie šventikai vykdė savo pareigas, bet apskritai viešnagė Jeruzalėje jam labai patiko.
(1399.3) 127:3.4 Jėzus nusivedė Jokūbą į Betanę Perėjimo šventės vakarienei. Simonas buvo palaidotas šalia savo protėvių, ir Jėzus vadovavo šitiems namiškiams kaip Perėjimo šventės šeimos galva, iš šventyklos atsinešęs šventinį ėriuką.
(1399.4) 127:3.5 Po Perėjimo šventės vakarienės Marija prisėdo pasišnekėti su Jokūbu, tuo tarpu Morta, Lozorius, ir Jėzus kartu šnekėjosi iki gilios nakties. Kitą dieną jie dalyvavo pamaldose šventykloje, ir Jokūbas buvo priimtas į Izraelio bendriją. Tq rytą, kai jie stabtelėjo ant Alyvų Kalno viršūnės tam, kad pasižiūrėtų į šventyklą, tuomet, kai Jokūbas sušuko iš nuostabos, Jėzus į Jeruzalę žvelgė tylėdamas. Jokūbas savo brolio elgesio negalėjo suprasti. Tą naktį jie vėl sugrįžo į Betanę ir kitą dieną būtų iškeliavę namo, bet Jokūbas išsireikalavo, kad jie dar kartą sugrįžtų į šventyklą, paaiškindamas, kad jis nori pasiklausyti mokytojų. Ir nors tai buvo tiesa, bet slapta savo širdyje jis norėjo pasiklausyti diskusijose dalyvaujančio Jėzaus, apie ką jis buvo girdėjęs savo motiną šnekant. Todėl, jie nuėjo į šventyklą ir klausėsi diskusijų, bet Jėzus nieko neklausė. Visa tai atrodė taip naivu ir nereikšminga šitam bundančiam žmogaus ir Dievo protui—jis galėjo tik užjausti juos. Jokūbas buvo nusivylęs dėl to, kad Jėzus nieko nepasakė. Į jo klausinėjimus Jėzus tiktai teatsakė: “Manoji valanda dar neatėjo.”
(1399.5) 127:3.6 Kitą dieną jie keliavo namo per Jerichą ir Jordano slėnį, ir pakeliui Jėzus pasakojo apie daugelį dalykų, taip pat ir apie savo ankstesnę kelionę šituo keliu, kada jam buvo trylika metų.
(1399.6) 127:3.7 Sugrįžęs į Nazaretą, Jėzus pradėjo dirbti senojoje šeimos remonto dirbtuvėje ir labai džiaugėsi dėl to, jog kiekvieną dieną gali sutikti tiek daug žmonių iš visų šalies vietų ir aplinkinių regionų. Jėzus tikrai mylėjo žmones—pačius paprasčiausius žmones. Kiekvieną mėnesį jis mokėdavo už dirbtuvę ir, su Jokūbo pagalba, toliau aprūpindavo šeimą.
(1399.7) 127:3.8 Keletą kartų per metus, kai nebūdavo svečių, kad šitą padarytų jie, Jėzus toliau skaitė Sabato raštus sinagogoje ir dažnai pats pakomentuodavo perskaitytas vietas, bet paprastai jis ištraukas parinkdavo taip, jog komentaras būdavo ir nebereikalingas. Jis taip sumaniai parinkdavo įvairių ištraukų skaitymo tvarką, jog viena ištrauka paaiškindavo kitą. Jis niekada nepraleisdavo progos, jeigu oras tam būdavo palankus, per Sabato popietes brolius ir seseris pasiimti į iškylas į gamtą.
(1400.1) 127:3.9 Maždaug šituo metu chazanas organizavo filosofinių diskusijų jaunuolių klubą, kuris rinkdavosi savo narių namuose, o dažnai ir jo paties namuose, ir Jėzus tapo ryškiu šitos grupės nariu. Šitų priemonių dėka vietinių žmonių akyse jis galėjo kažkiek atgauti savo prestižą, kurį buvo praradęs per neseniai vykusius nacionalinius ginčus.
(1400.2) 127:3.10 Jo visuomeninis gyvenimas, nors ir buvo apribotas, bet iki galo ignoruojamas nebuvo. Jis turėjo daug artimų draugų ir ištikimų gerbėjų tarp Nazareto tiek jaunuolių, tiek ir merginų.
(1400.3) 127:3.11 Rugsėjo mėnesį, Elžbieta ir Jonas atvyko aplankyti šitos Nazareto šeimos. Jonas, netekęs tėvo, ketino sugrįžti į Judėjos kalnus, kad užsiimtų žemdirbyste ir avių auginimu, nebent Jėzus jam patartų pasilikti Nazarete tam, jog imtųsi dailidės amato ar kitokio pobūdžio darbų. Jie nežinojo, kad Nazareto šeima iš esmės skurdo. Kuo daugiau Marija ir Elžbieta šnekėjosi apie savo sūnus, tuo labiau jos ėmė įsitikinti, kad abiems jaunuoliams būtų gerai dirbti kartu ir daugiau matyti vienam kitą.
(1400.4) 127:3.12 Jėzus ir Jonas šnekėjosi daug kartų; ir jie aptarė kai kuriuos labai slaptus ir asmeninius reikalus. Baigiantis šitai viešnagei, jie nusprendė vienas su kitu daugiau nebesimatyti iki to laiko, kada jie turės susitikti savo viešosios tarnystės metu po to, kai “dangiškasis Tėvas pašauks” juos į jų darbą. Joną nepaprastai paveikė tai, ką jis pamatė Nazarete, taip, kad jam reikėjo sugrįžti namo ir dirbti tam, jog aprūpintų savo motiną. Jis įsitikino dėl to, kad turi būti Jėzaus gyvenimo misijos dalis, bet pamatė, kad Jėzui tam, jog užaugintų savo šeimą, prireiks daug metų; todėl jam buvo daug lengviau sugrįžti į savo namus ir užsiimti savo nedidelio ūkio priežiūra ir dirbti tam, jog būtų patenkinti jo motinos poreikiai. Ir niekada daugiau Jonas ir Jėzus vienas kito nebematė iki tos dienos prie Jordano upės, kada Žmogaus Sūnus pasirodė tam, jog būtų pakrikštytas.
(1400.5) 127:3.13 Šitų metų šeštadienio popietę, gruodžio 3-ąją, antrą kartą šitai Nazareto šeimai sudavė smūgį mirtis. Mažylis Amosas, jų kūdikėlis broliukas, mirė po savaitę trukusios ligos, kuri pasireiškė ir aukšta temperatūra. Perėjusi per šitą skausmo laikotarpį turėdama vienintelę atramą savo pirmagimį sūnų, Marija pagaliau ir šio žodžio tikrąja prasme Jėzų pripažino tikrąja šeimos galva; ir jis iš tikrųjų buvo gerbtina galva.
(1400.6) 127:3.14 Ketverius metus jų pragyvenimo lygis nuolat smuko; jie metai iš metų juto vis stipresnius skurdo gniaužtus. Baigiantis šitiems metams, jie susidūrė su vienu iš sunkiausių patyrimų savo varginančioje kovoje. Jokūbo uždarbis dar nebuvo didelis, o laidotuvių išlaidos papildomai prie viso kito juos dar labiau prispaudė. Bet Jėzus savo sunerimusiai ir sielvartaujančiai motinai tepasakydavo: “Motina-Marija, liūdesys mums nepadės; mes visi stengiamės, kiek tik galime, ir motinos šypsena, galbūt, galėtų net ir įkvėpti mus stengtis dar daugiau. Diena iš dienos šitoms užduotims mus stiprina viltis, jog ateityje bus geresnių dienų.” Jo tvirtas ir praktinis optimizmas buvo tikrai užkrečiantis; visi vaikai gyveno geresnių laikų ir geresnių dalykų laukimo atmosferoje. Ir šita viltinga drąsa milžinišku laipsniu prisidėjo prie stiprių ir kilnių charakterių vystymo, nežiūrint to, kad juos spaudė skurdas.
(1400.7) 127:3.15 Jėzus turėjo sugebėjimą efektyviai sutelkti visas savo proto, sielos, ir kūno galias ties ta užduotimi, kurią reikėjo spręsti nedelsiant. Jis galėjo sukoncentruoti savo giliai mąstantį protą ties ta vienintele problema, kurią jis norėjo išspręsti, ir šitai, kartu su jo neišsenkančia kantrybe, įgalino jį ramiai ištverti sunkios mirtingojo egzistencijos išbandymus—gyventi taip, tarsi jis “matytų Tą, kuris yra nematomas.”