(1403.5) 127:6.1 Rebekos meilės istorija paslapčiomis išplito po Nazaretą, o vėliau ir po Kapernaumą, taip kad, nors vėlesniaisiais metais Jėzų mylėjo daug moterų, net ir taip, kaip jį mylėjo ir vyrai, bet jam daugiau tikrai nebereikėjo atstumti asmeninio atsidavimo, siūlomo kokios nors kitos geros moters. Nuo šiol Jėzui rodoma žmogiškoji meilė daugiau turėjo garbinančio ir dievinančio dėmesio pobūdį. Tiek vyrai, tiek moterys mylėjo jį atsidavusiai ir už tai, kas jis buvo, neturintis jokio pasitenkinimo savimi atspalvio ar troškimo valdyti prieraišumo dėka. Bet daugelį metų, kada tik būdavo pasakojama Jėzaus žmogiškosios asmenybės istorija, tada taip pat būdavo prisimenamas ir Rebekos atsidavimas.

(1404.1) 127:6.2 Miriama, iki galo žinodama apie Rebekos meilę ir žinodama, kaip jos brolis atsisakė gražios merginos net meilės (nesuvokdama jo būsimos likimo karjeros aspekto), ėmė Jėzų idealizuoti ir gilia meile jį mylėti kaip tėvą ir taip pat kaip brolį.

(1404.2) 127:6.3 Nors vargu ar jie galėjo sau tą leisti, bet Jėzus turėjo keistą didžiulį norą vykti į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Jo motina, žinodama apie jo neseną patyrimą su Rebeka, išmintingai ragino jį vykti į šitą kelionę. Jis iki galo sąmoningai to nesuvokė, bet tai, ko jis troško daugiausia, tai galimybės pasišnekėti su Lozoriumi ir pabendrauti su Morta ir Marija. Po savo paties šeimos šituos tris jis mylėjo iš visų labiausiai.

(1404.3) 127:6.4 Šįkart į Jeruzalę jis keliavo per Megidą, Antipatrį, ir Lydą, iš dalies ėjo tuo pačiu maršrutu, kuriuo jis buvo gabenamas atgal į Nazaretą, kada grįžo iš Egipto. Eidamas į Perėjimo šventę, jis užtruko keturias dienas, ir jis daug mąstė apie praeities įvykius, kurie rutuliojosi Megide ir aplink jį, Palestinos tarptautinį mūšio lauką.

(1404.4) 127:6.5 Jėzus perėjo per Jeruzalę, stabtelėjo tiktai tam, jog pasižiūrėtų į šventyklą ir į besirenkančias atvykėlių minias. Šitai Erodo pastatytai šventyklai su savo dvasininkija, kuri buvo skiriama remiantis politiniais interesais, jis jautė keistą ir vis stiprėjančią antipatiją. Labiausiai jis norėjo pamatyti Lozorių, Mortą, ir Mariją. Lozorius buvo Jėzaus bendraamžis, o dabar ir šeimos galva; iki šito apsilankymo Lozoriaus motina taip pat jau buvo palaidota. Morta buvo šiek tiek daugiau negu vieneriais metais vyresnė už Jėzų, tuo tarpu Marija buvo dviem metais jaunesnė. Ir Jėzus buvo jų visų trijų dievinamas idealas.

(1404.5) 127:6.6 Šito apsilankymo metu įvyko vienas iš tų periodinių maištavimo prieš tradiciją protrūkių—buvo reiškiamas pasipiktinimas dėl tokių ritualinių papročių, kurie, Jėzaus nuomone, jo Tėvą danguje apibūdina klaidingai. Nežinodamas, jog atvyksta Jėzus, Lozorius buvo susitaręs Perėjimo šventę atšvęsti su draugais gretimame kaime prie Jericho kelio. Jėzus dabar pasiūlė, kad jie švęstų ten, kur jie yra, Lozoriaus namuose. “Bet,” sakė Lozorius, “mes neturime šventinio ėriuko.” Ir tada Jėzus pradėjo ilgą ir įtikinančią kalbą, aiškindamas, jog Tėvas danguje tikrai nesidomi tokiais vaikiškais ir beprasmiais ritualais. Po iškilmingos ir karštos maldos jie pakilo, ir Jėzus tarė:”Tegu vaikiški ir tamsūs mano tautos protai tarnauja savo Dievui taip, kaip nurodė Mozė; geriau būtų, kad jie šitaip darytų, bet tie iš mūsų, kurie pamatė gyvenimo šviesą, tegu daugiau nebesiartina prie mūsų Tėvo mirties tamsos dėka. Būkime laisvi žinodami tiesą apie mūsų Tėvo amžinąją meilę.”

(1404.6) 127:6.7 Tą vakarą, kada ėmė temti, šie keturi sėdo prie stalo ir valgė vakarienę, kuri tapo pirmąja Perėjimo švente, kurią kada nors šventė religingi žydai be ėriuko. Šitai Perėjimo šventei be mielių iškepta duona ir vynas buvo paruošti iš anksto, ir šituos simbolius, kuriuos Jėzus pavadino “gyvenimo duona” ir “gyvenimo vandeniu,” jis patarnavo savo bičiuliams, ir jie valgė rimtai laikydamiesi ką tik perteiktų mokymų. Tai tapo jo papročiu šito sakramentinio ritualo laikytis visada, kada tik jis vėliau beaplankydavo Betanę. Kada jis sugrįžo namo, tada jis viską papasakojo savo motinai. Iš pradžių ji buvo pritrenkta, bet palaipsniui ji ėmė suprasti jo požiūrį; vis tik, jai labai palengvėjo, kada Jėzus nuramino ją, kad jis neketina įdiegti šitos naujos Perėjimo šventės idėjos jų šeimoje. Namuose su vaikais jis ir toliau, metai iš metų, valgė Perėjimo vakarienę “pagal Mozės įstatymą.”

(1404.7) 127:6.8 Būtent šitais metais įvyko ilgas Marijos pokalbis su Jėzumi apie vedybas. Ji atvirai jo paklausė, ar jis vestų, jeigu būtų laisvas nuo įsipareigojimų savo šeimai. Jėzus jai paaiškino, jog, kadangi tiesioginė pareiga jam vedybas draudė, tai šita tema jis mažai temąstė. Jis kalbėjo, kad abejoja, jog kada nors vesiąs; jis aiškino, jog visi tokie reikalai turi palaukti tol, kol bus “manoji valanda,” tas metas, kada “turės prasidėti mano Tėvo darbas.” Mintyse apsisprendęs dėl to, kad jis neturi tapti materialaus kūno vaikų tėvu, jis labai mažai temąstė žmogiškųjų vedybų tema.

(1405.1) 127:6.9 Šitais metais jis iš naujo ėmėsi užduoties savo mirtingąją ir dieviškąją prigimtis toliau austi į paprastą ir veiksmingą žmogiškąją individualybę. Ir jo moralinis statusas ir dvasinis supratimas vystėsi toliau.

(1405.2) 127:6.10 Nors jie ir neteko savo visos nuosavybės Nazarete (išskyrus savo namus), bet šitais metais jie gavo nedidelę finansinę paramą, pardavę savąją dalį, kurią turėjo kitoje nuosavybėje Kapernaume. Tai buvo Juozapo viso turto paskutinioji dalis. Šitas nekilnojamosios nuosavybės sandėris Kapernaume buvo sudarytas su valčių meistru, kurio vardas buvo Zabediejus.

(1405.3) 127:6.11 Šitais metais sinagogos mokyklą užbaigė Juozapas ir rengėsi imtis darbo prie mažojo varstoto namų dailidės dirbtuvėse. Nors jų tėvo turtas buvo išeikvotas, bet buvo vilties, kad skurdą jie sėkmingai įveiks, kadangi dabar trys iš jų dirbo nuolat.

(1405.4) 127:6.12 Jėzus sparčiai tampa vyru, ne tiesiog jaunuoliu, bet suaugusiuoju. Jis gerai išmoko vykdyti pareigą. Jis žinojo, kaip laikytis nusivylimo akivaizdoje. Jis elgiasi narsiai, kada jo planams trukdoma ir kada jo tikslai laikinai būna žlugdomi. Jis išmoko, kaip būti sąžiningam ir teisingam net ir neteisingumo akivaizdoje. Jis mokosi, kaip savo dvasinio gyvenimo idealus suderinti su žemiškosios egzistencijos praktiniais reikalavimais. Jis mokosi, kaip planuoti, kad būtų pasiektas aukštesnis ir tolimas idealizmo tikslas, tuo metu, kada jis atkakliai sunkiai dirba tam, jog būtų pasiektas artimesnis ir betarpiškas būtinybės tikslas. Jis užtikrintai įgauna tą meistriškumą, kaip savo troškimus suderinti su žmogiškojo poreikio kasdieniais reikalavimais. Jis beveik jau įvaldė dvasinio postūmio energijos panaudojimo metodą tam, kad būtų įjungiamas materialaus pasiekimo mechanizmas. Jis palaipsniui mokosi gyventi dangiškąjį gyvenimą tuo metu, kada jis toliau tęsia savo žemiškąją egzistenciją. Vis daugiau ir daugiau jis priklauso nuo savo dangiškojo Tėvo galutinio vadovavimo, tuo tarpu jis prisiima tėviškąjį vaidmenį vesti ir nukreipti savo žemiškosios šeimos vaikus. Jis įgauna patyrimo, kaip sumaniai išplėšti pergalę iš pačių pralaimėjimo nasrų; jis mokosi, kaip laiko sunkumus paversti amžinybės triumfu.

(1405.5) 127:6.13 Ir tokiu būdu, einant metams, šitas jaunuolis iš Nazareto toliau patiria gyvenimą, kaip jis yra gyvenamas mirtingame materialiame kūne laiko ir erdvės pasauliuose. Jis gyvena pilnakraujį, tipišką, ir įvairiapusį gyvenimą Urantijoje. Šitą pasaulį jis paliko sukaupęs visą patyrimą, kokį jo tvariniai sukaupia per savo pirmojo gyvenimo, gyvenimo materialiame kūne, trumpų ir įtemptų metų laikotarpį. Ir visas šitas žmogiškasis patyrimas yra Visatos Valdovo amžinoji nuosavybė. Jis yra mūsų supratingas brolis, užjaučiantis draugas, patyręs valdovas, ir gailestingas tėvas.

(1405.6) 127:6.14 Vaikystėje jis sukaupė milžinišką kiekį informacijos; kada buvo jaunuolis, tada šitą informaciją surūšiavo, suklasifikavo, ir tarpusavyje susiejo; o dabar kaip šios sferos vyras šituos intelektualius turtus pradeda organizuoti, rengdamasis juos panaudoti savo vėlesniuose mokymuose, dirbdamas, ir tarnaudamas savo bičiulių mirtingųjų labui šitame pasaulyje ir visose kitose gyvenimo sferose per visą Nebadono visatą.

(1405.7) 127:6.15 Pasaulyje gimęs šios sferos kūdikiu, jis gyveno savo vaikystės gyvenimą ir perėjo per viena po kitos einančias jaunystės ir jauno vyro pakopas; dabar jis stovi ant visiško vyriškumo slenksčio, turtingas žmogiškojo gyvenimo patyrimu, puikiai suprantantis žmogiškąją prigimtį, ir kupinas užuojautos žmogiškosios prigimties silpnybių atžvilgiu. Jis tampa dieviškojo meno meistru, kaip apreikšti savo Rojaus Tėvą mirtingųjų tvarinių visiems amžiams ir visoms pakopoms.

(1406.1) 127:6.16 Ir dabar, kaip visiškai suaugęs vyras—šios sferos suaugęs žmogus—jis ruošiasi tęsti savo aukščiausiąją misiją, kad apreikštų Dievą žmonėms ir vestų žmones pas Dievą.