Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 112 Dokumentas. Asmenybės išli... > 6. Morontinis aš >

6. Morontinis aš

(1235.5) 112:6.1 Lygiai taip, kaip drugelis atsiranda iš vikšro stadijos, taip ir tikros žmogiškųjų būtybių asmenybės iš tiesų atsiras gyvenamuosiuose pasauliuose, pirmą kartą atskleistos be savo vienu metu buvusio materialaus kūno apdaro. Morontinė karjera vietinėje visatoje turi reikalo su asmenybės mechanizmo nuolatiniu kilimu nuo pirminio sielos egzistencijos morontinio lygio iki baigiamojo morontinio vis toliau augančio dvasingumo lygio.

(1235.6) 112:6.2 Sunku jums pasakoti apie jūsų morontinės asmenybės formas, reikalingas karjerai vietinėje visatoje. Jūs būsite apdovanoti asmenybės pasireiškimo morontiniais modeliais, ir šitie apdarai yra tokie, kad, iš esmės, pranoksta jūsų suvokimo ribas. Tokios formos, nors yra visiškai realios, bet nėra materialios kategorijos energetiniai modeliai, kuriuos jūs dabar suprantate. Tačiau, jos iš tikrųjų atlieka tą patį vaidmenį vietinės visatos pasauliuose, kokį vaidmenį vaidina jūsų materialūs kūnai žmonių gimtosiose planetose.

(1236.1) 112:6.3 Iki tam tikro laipsnio, materialaus kūno-formos išvaizda atitinka asmenybės tapatybės charakterį; fizinis kūnas iš tikrųjų, ribotu laipsniu, atspindi kažką, kas būdinga asmenybės įgimtai prigimčiai. Tą dar daugiau atspindi morontinė forma. Fiziniame gyvenime mirtingieji gali būti iš išorės gražūs, nors iš vidaus gali būti atstumiantys; morontiniame gyvenime, ir vis labiau jo aukštesniuose lygiuose, asmenybės forma keisis visiškai priklausomai nuo asmens vidinės prigimties. Dvasiniame lygyje, išorinė forma ir vidinė prigimtis pradeda artėti prie visiškos tapatybės, kuri vis labiau ir labiau tobulėja vis aukštesniuose dvasiniuose lygiuose.

(1236.2) 112:6.4 Morontinėje būsenoje kylančiam mirtingajam yra padovanota Orvontono Pagrindinės Dvasios kosminio proto dovanos Nebadono modifikacija. Mirtingojo intelektas, kaip toks, yra išnykęs, nustojęs egzistuoti kaip sukoncentruota visatos esybė šalia Kuriančiosios Dvasios nediferencijuotų proto grandinių. Bet mirtingojo proto prasmės ir vertybės nėra išnykusios. Kai kurios proto fazės yra tęsiamos išliekančioje sieloje; kai kurias buvusio žmogiškojo proto patirtines vertybes laiko Derintojas; o vietinėje visatoje išlieka įrašai apie žmogiškąjį gyvenimą, kaip jis buvo nugyventas materialiame kūne, kartu su tam tikrais gyvais užregistravimais daugybėje būtybių, kurios yra susijusios su galutiniu kylančio mirtingojo įvertinimu, būtybių, kurių spektras nusidriekia nuo serafimų iki Visuotinių Cenzorių ir galbūt toliau iki pat Aukščiausiojo.

(1236.3) 112:6.5 Tvarinio valia negali egzistuoti be proto, bet jis iš tiesų išlieka, nepaisant materialaus intelekto praradimo. Per tą laikotarpį, kuris eina tuoj pat po išlikimo, kylančiajai asmenybei didžiule dalimi vadovauja charakterio savybės, paveldėtos iš žmogiškojo gyvenimo, ir naujai atsirandantis morontinės motos veiksmas. Ir šitie mansonijos elgesio gidai priimtinai veikia morontinio gyvenimo ankstyvaisiais etapais ir prieš tai, kada atsiranda morontinė valia kaip kylančiosios asmenybės visiškai susiformavusi valingumo išraiška.

(1236.4) 112:6.6 Nėra tokių poveikių, kuriuos vietinės visatos karjeroje būtų galima palyginti su žmogiškosios egzistencijos septyniomis pagalbinėmis proto dvasiomis. Morontinis protas turi vystytis palaikydamas tiesioginį ryšį su kosminiu protu taip, kaip šitą kosminį protą modifikavo ir pakeitė vietinės visatos intelekto kūrybinis šaltinis—Dieviškoji Dvasia.

(1236.5) 112:6.7 Mirtingojo protas, iki mirties, savimoningai nepriklauso nuo Derintojo buvimo; pagalbinei proto dvasiai reikia tiktai atitinkamo materialios energijos modelio tam, jog įgalintų jį veikti. Bet morontinė siela, būdama iškilusi aukščiau negu pagalbinės proto dvasios, savimonės be Derintojo neišlaiko tada, kada nebetenka materialaus proto mechanizmo. Tačiau šita besivystanti siela turi išlikusį charakterį, kuris yra kilęs iš ankstesniosios su juo susietos pagalbinės proto dvasios sprendimų, ir šitas charakteris tampa aktyvia atmintimi, kada jo modelius energizuoja sugrįžęs Derintojas.

(1236.6) 112:6.8 Atminties išsilaikymas yra originaliojo savojo aš tapatybės išsaugojimo įrodymas; ji yra esminis dalykas tam, kad būtų visiškai atstatyta asmenybės tęstinumo ir išplėtimo savimonė. Tie mirtingieji, kurie kyla be Derintojo, tam, kad būtų atstatyta žmogiškoji atmintis, priklauso nuo serafinių partnerių mokymo; kitais požiūriais susiliejančių su Dvasia mirtingųjų morontinės sielos nėra apribotos. Atminties modelis išsilaiko sieloje, bet šitam modeliui reikalingas prieš tai buvusio Derintojo buvimas tam, kad nedelsiant taptų galintis suvokti savąjį aš kaip tęstinė atmintis. Be Derintojo, reikalingas nemažas laiko tarpsnis tam, kad išlikęs mirtingasis iš naujo ištirtų ir išmoktų, kad atstatytų, ankstesnės egzistencijos prasmių ir vertybių atminties sąmonę.

(1237.1) 112:6.9 Išliekančios vertės siela tiksliai atspindi materialaus intelekto, savojo aš tapatybės ankstesniosios buvimo vietos, tiek kokybinius, tiek kiekybinius veiksmus ir motyvus. Pasirinkdamas tiesą, grožį, ir gėrį, mirtingojo protas pradeda savo ikimorontinę karjerą visatoje, mokomas septynių pagalbinų proto dvasių, kurias suvienija išminties dvasios vadovavimas. Vėliau, užbaigus ikimorontinio pasiekimo septynis apskritimus, morontinio proto dovanos užklojimas ant to proto, kuris buvo pagalbinų proto dvasių globoje, pradeda ikidvasinę arba morontinę karjerą žengiant į priekį vietinėje visatoje.

(1237.2) 112:6.10 Kada tvarinys palieka savo gimtąją planetą, tada jis atsisveikina su pagalbinių proto dvasių tarnyste ir ima visiškai priklausyti nuo morontinio intelekto. Kada kylantysis palieka vietinę visatą, tada jis būna pasiekęs dvasinį egzistencijos lygį, būna pakilęs aukščiau už morontinį lygį. Šita naujai atsirandanti dvasinė esybė tada būna suderinta su Orvontono kosminio proto tiesiogine tarnyste.