Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 112 Dokumentas. Asmenybės išli... > 2. Savasis aš >

2. Savasis aš

(1227.10) 112:2.1 Būtų naudinga, studijuojant savąjį aš prisiminti:

(1227.11) 112:2.2 1. Kad fizinės sistemos yra pavaldžios.
(1227.12) 112:2.3 2. Kad intelektualios sistemos yra lygiavertės.
(1227.13) 112:2.4 3. Kad asmenybė yra valdanti.
(1227.14) 112:2.5 4. Kad viduje gyvenanti dvasinė jėga yra potencialiai nurodanti.

(1228.1) 112:2.6 Visose sampratose apie savąjį aš reikėtų suvokti, jog gyvenimo faktas eina pirmiau, jo įvertinimas ar aiškinimas būna vėliau. Žmogiškasis vaikas iš pradžių gyvena, o vėliau galvoja apie savo gyvenimą. Kosminėje srityje įžvalga eina anksčiau negu numatymas.

(1228.2) 112:2.7 Tas visatos faktas, jog Dievas tapo žmogumi, amžiams pakeitė žmogiškosios asmenybės visas prasmes ir visas vertybes. Tikrąja šio žodžio prasme, meilė pažymi visuminių asmenybių, nesvarbu, ar jos būtų žmogiškosios ar dieviškosios arba žmogiškosios ir dieviškosios, abipusį rūpinimąsi. Savojo aš dalys gali veikti daugeliu būdų—galvodamos, jausdamos, norėdamos—bet tiktai visuminės asmenybės suderintos savybės yra sukoncentruojamos protingame veiksme; ir visos šitos galios yra susietos su mirtingojo proto dvasiniu sugebėjimu, kada žmogiškoji būtybė nuoširdžiai ir nesavanaudiškai myli kitą būtybę, žmogiškąją ar dieviškąją.

(1228.3) 112:2.8 Visos mirtingojo sampratos apie tikrovę yra grindžiamos prielaida apie žmogiškosios asmenybės realybę; visos sampratos apie viršžmogiškąsias realybes remiasi žmogiškosios asmenybės patyrimu su tam tikrų susietų dvasinių esybių ir dieviškųjų asmenybių kosminėmis realybėmis ir tose kosminėse realybėse. Viskas, kas žmogiškajame patyrime yra nedvasinga, išskyrus asmenybę, yra priemonė pasiekti tikslą. Kiekvienas mirtingojo žmogaus teisingas ryšys su kitais asmenimis—žmogiškaisiais ar dieviškaisiais—yra tikslas pats savaime. Ir tokia bičiulystė su Dievybės asmenybe yra amžinasis kilimo visatoje tikslas.

(1228.4) 112:2.9 Asmenybės turėjimas žmogų identifikuoja kaip dvasinę būtybę, nes savojo aš vienybė ir asmenybės savimonė yra viršmaterialiojo pasaulio apdovanojimai. Pats tas faktas, jog mirtingasis materialistas gali paneigti viršmaterialių realybių egzistavimą, rodo, kad jo žmogiškajame prote yra ir veikia dvasinė sintezė ir kosminė sąmonė.

(1228.5) 112:2.10 Tarp materijos ir minties egzistuoja didžiulė kosminė bedugnė, ir šitoji bedugnė yra neišmatuojamai didesnė tarp materialaus proto ir dvasinės meilės. Sąmonės, tuo labiau savimonės, negali paaiškinti nė viena mechanistinė elektroninio asocijavimo teorija ar materialistiniai energetiniai reiškiniai.

(1228.6) 112:2.11 Kada protas siekia galutinio tikrovės pažinimo, tada materija išnyksta materialiems pojūčiams, bet vis tiek gali išlikti reali protui. Kada dvasinė įžvalga siekia pažinti tą tikrovę, kuri lieka po materijos išnykimo, ir stengiasi ją pažinti iki galo, tada ji išnyksta protui, bet dvasios įžvalga gali vis tiek suvokti dvasinės prigimties kosmines realybes ir aukščiausias vertybes. Dėl to iš tikrųjų mokslas užleidžia kelią filosofijai, tuo tarpu filosofija turi nusileisti išvadoms, kurios yra būdingos tikrajam dvasiniam patyrimui. Mąstymas pasiduoda prieš išmintį, o išmintis išnyksta apšviestame ir protingame garbinime.

(1228.7) 112:2.12 Moksle žmogiškasis aš stebi materialųjį pasaulį; filosofija yra šito materialiojo pasaulio stebėjimo stebėjimas; religija, tikrasis dvasinis patyrimas, yra laiko ir erdvės energetinių medžiagų visos šitos santykinės sintezės stebėjimo stebėjimo kosminės tikrovės patirtinis suvokimas. Kurti visatos filosofiją remiantis išskirtinai materializmu reiškia ignoruoti tą faktą, jog visi materialūs dalykai žmogiškosios sąmonės patyrime yra iš pat pradžių suvokiami kaip realūs. Stebėtojas negali būti stebėjimo objektu; įvertinimas reikalauja, jog tas objektas, kuris yra vertinamas, turi būti tam tikru laipsniu pranokstamas.

(1228.8) 112:2.13 Laike, mąstymas veda į išmintį, o išmintis veda į garbinimą; amžinybėje, garbinimas veda į išmintį, o išmintyje atsiranda minties užbaigtumas.

(1229.1) 112:2.14 Besivystančio savojo aš suvienijimo galimybė yra neatskiriama nuo jį sudarančiųjų faktorių savybių: bazinių energijų, pagrindinių audinių, fundamentalios cheminės kontrolės iš viršaus, aukščiausiųjų idėjų, aukščiausiųjų motyvų, aukščiausiųjų tikslų, ir Rojaus padovanojimo dieviškosios dvasios—žmogaus dvasinės prigimties savimonės paslapties.

(1229.2) 112:2.15 Kosminės evoliucijos tikslas yra pasiekti asmenybės vienybę dėka vis labiau augančio dvasinio viešpatavimo, dėka valinio reagavimo į Minties Derintojo mokymą ir vadovavimą. Asmenybę, tiek žmogiškąją, tiek viršžmogiškąją, apibūdina įgimta kosminė savybė, kurią būtų galima pavadinti “viešpatavimo evoliucija,” kontrolės tiek sau pačiai, tiek ir jos aplinkai išplėtimu.

(1229.3) 112:2.16 Kylanti kažkada buvusi žmogiškoji asmenybė pereina per vis didėjančio valinio viešpatavimo savajam aš ir visatoje dvi didžiules fazes:

(1229.4) 112:2.17 1. Ikiužbaigtojo arba Dievo-ieškantį patyrimą didinant saviraišką tapatybės išplėtimo ir aktualizavimo metodo dėka drauge sprendžiant kosmines problemas ir dėl šito įsisavinant visatą.

(1229.5) 112:2.18 2. Použbaigtojo arba Dievą-atskleidžiantį patyrimą, kada saviraiška kūrybingai išplečiama patyrimo Aukščiausiąją Būtybę atskleidžiant Dievo ieškančioms protingoms būtybėms, kurios dar nėra pasiekusios panašumo į Dievą dieviškųjų lygių.

(1229.6) 112:2.19 Besileidžiančios asmenybės analogiškus patyrimus pasiekia dėka savo įvairių jaudinančių patirčių visatoje, kada jos siekia išplėsto sugebėjimo gerai išsiaiškinti ir įvykdyti Aukščiausiosios, Galutiniosios, ir Absoliučiosios Dievybių dieviškąją valią.

(1229.7) 112:2.20 Materialusis aš, žmogiškosios tapatybės ego-esybė, fizinio gyvenimo metu priklauso nuo toliau tebesitęsiančio materialaus gyvybės vežimo veikimo, nuo nesubalansuotos energijų ir intelekto pusiausvyros toliau tebesitęsiančios egzistencijos, kuriai Urantijoje buvo suteiktas gyvybės pavadinimas. Bet savasis aš, turintis išlikimo vertybę, savasis aš, kuris gali pranokti mirties patyrimą, yra išvystomas tiktai sukuriant besivystančios asmenybės tapatybės pagrindo potencialų perkėlimą iš žemiškosios gyvybės vežimo—materialaus kūno—į atsparesnę ir nemirtingos prigimties morontinę sielą ir toliau iki tų lygių, kuriuose ta siela susilieja su dvasine tikrove, ir galiausiai pasiekia dvasinės tikrovės statusą. Šitą aktualų perėjimą iš materialaus susivienijimo į morontinį tapatumą įgyvendina žmogiškojo tvarinio Dievo ieškančių sprendimų nuoširdumas, atkaklumas, ir tvirtumas.