(1146.3) 104:3.1 Nors žmonija kartais pasiekdavo Dievybės trijų asmenų Trejybės supratimą, bet nuoseklumas reikalauja, jog žmogiškasis intelektas suvoktų, kad yra tam tikri ryšiai tarp visų septynių Absoliutų. Bet visa tai, kas yra teisinga Rojaus Trejybės atžvilgiu, nebūtinai yra teisinga trivienybės atžvilgiu, nes trivienybė yra kažkas kita negu viena iš trejybių. Kai kuriais funkciniais aspektais trivienybė gali būti analogiška trejybei, bet prigimtimi ji niekada neatitinka nė vienos iš trejybių.

(1146.4) 104:3.2 Mirtingasis žmogus žengia per besiplečiančių horizontų ir augančių sampratų didį amžių Urantijoje, ir jo kosminė filosofija turi vystytis greičiau, kad neatsiliktų nuo žmogiškosios minties intelektualios arenos išsiplėtimo. Plečiantis mirtingojo žmogaus kosminei sąmonei, jis suvokia tarpusavio sąsajas tarp viso to, ką jis atranda materialiame moksle, intelektualioje filosofijoje, ir dvasinėje įžvalgoje. Ir vis tik, su visu šituo tikėjimu į kosmoso vienybę, žmogus suvokia visos egzistencijos įvairovę. Nepaisant visų sampratų, susijusių su Dievybės nekintamumu, žmogus suvokia, kad jis gyvena nuolatinės kaitos ir patirtinio augimo visatoje. Nepriklausomai nuo dvasinių vertybių išlikimo suvokimo, žmogus amžinai turi atsižvelgti į jėgos, energijos, ir įtampos matematiką ir ikimatematiką.

(1146.5) 104:3.3 Kokiu nors būdu amžinoji bagalybės pilnatvė turi susitaikyti su besivystančių visatų laiko augimu ir su jų patirtinių gyventojų neužbaigtumu. Kokiu nors būdu visuminio begalumo samprata turi būti segmentuota ir apribota, kad mirtingas intelektas ir morontinė siela šitą koncepciją, turinčią galutinę vertę ir dvasinančią prasmę, galėtų suvokti.

(1146.6) 104:3.4 Tuo metu, kai protas reikalauja kosminės tikrovės monoteistinės vienybės, tai ribinis patyrimas reikalauja postulato apie daugiskaitinius Absoliutus ir apie jų koordinavimą kosminiuose ryšiuose. Be koordinuoto egzistavimo nėra jokios galimybės tam, jog atsirastų absoliučių ryšių įvairovė, nėra jokios galimybės tam, jog veiktų diferencialai, skirtybės, modifikuotojai, nužemintojai, apribotojai, ar sumažintojai.

(1146.7) 104:3.5 Šituose dokumentuose visuminė tikrovė (begalybė) buvo pateikta tokia, kokia ji egzistuoja Septyniuose Absoliutuose:

(1146.8) 104:3.6 1. Visuotinis Tėvas.
(1146.9) 104:3.7 2. Amžinasis Sūnus.
(1146.10) 104:3.8 3. Begalinė Dvasia.
(1147.1) 104:3.9 4. Rojaus Sala.
(1147.2) 104:3.10 5. Dievybės Absoliutas.
(1147.3) 104:3.11 6. Visuotinis Absoliutas.
(1147.4) 104:3.12 7. Beribis Absoliutas.

(1147.5) 104:3.13 Pirmasis Šaltinis ir Centras, kuris yra Tėvas Amžinajam Sūnui, taip pat yra ir Modelis Rojaus Salai. Jis kaip asmenybė yra beribis Sūnuje, bet kaip asmenybė potencialą turi Dievybės Absoliute. Tėvas yra energija, atskleista Rojuje-Havonoje, ir tuo pačiu metu energija, paslėpta Beribiame Absoliute. Begalinysis per amžius yra atskleidžiamas Bendrai Veikiančiojo nenutrūkstamuose veiksmuose tuo metu, kada jis amžinai funkcionuoja kompensuojančioje, bet paslėptoje Visuotinio Absoliuto veikloje. Tokiu būdu Tėvas iš tiesų yra susijęs su šešiais lygiaverčiais Absoliutais, ir tokiu būdu iš tiesų visi septyni aprėpia begalybės apskritimą per visus nesibaigiančius amžinybės ciklus.

(1147.6) 104:3.14 Atrodytų, jog absoliučių ryšių trivienybė yra neišvengiama. Asmenybė ieško susivienijimo su kita asmenybe absoliuto lygiu, o taip pat ir visais kitais lygiais. Ir šitų Rojaus trijų asmenų susivienijimas įamžina pirmąją trivienybę, Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios asmenybių sąjungą. Nes, kada šitie trys asmenys, kaip asmenys, susijungia suvienytam veikimui, tada šituo jie sudaro funkcinės vienybės trivienybę, ne trejybę—organinę esybę—bet vis vien trivienybę, trikartę funkcinę sankaupinę vienovę.

(1147.7) 104:3.15 Rojaus Trejybė nėra trivienybė; ji nėra funkcinė vienovė; vietoje šito ji yra nepadalinta ir nedaloma Dievybė. Tėvas, Sūnus, ir Dvasia (kaip asmenys) gali palaikyti ryšį su Rojaus Trejybe, nes Trejybė yra jų nepadalinta Dievybė. Tėvas, Sūnus, ir Dvasia nepalaiko jokio tokio asmeninio ryšio su pirmąja trivienybe, nes tai ir yra jų funkcinė kaip trijų asmenų sąjunga. Tiktai kaip Trejybė—nepadalinta Dievybė—jie iš tiesų kolektyviai palaiko išorinį ryšį su savo asmenės sankaupos trivienybe.

(1147.8) 104:3.16 Tokiu būdu iš tiesų Rojaus Trejybė užima unikalią vietą tarp absoliučių ryšių, yra kelios egzistencialios trivienybės, bet yra tiktai viena egzistenciali Trejybė. Trivienybė nėra esybė. Ji yra daugiau funkcinė negu organinė. Jos nariai yra daugiau partneriai, o ne sudėtinės dalys. Trivienybės sudedamosiomis dalimis gali būti esybės, bet pati trivienybė yra susivienijimas.

(1147.9) 104:3.17 Tačiau, trejybę ir trivienybę galima palyginti vienu požiūriu: Abi atsiranda funkcijose, kurios yra kažkas kita, o ne sudedamųjų narių matoma požymių suma. Bet tuo metu, kai jos šitaip yra palygintinos funkciniu požiūriu, tai kitais požiūriais jos nedemonstruoja jokio kategorinio ryšio. Apytiksliai jos yra susietos taip, kaip funkcija yra susijusi su struktūra. Bet trivienybės susivienijimo funkcija nėra trejybės struktūros arba esybės funkcija.

(1147.10) 104:3.18 Ir vis tik trivienybės yra realios; jos yra labai realios. Jose iš tiesų yra funkcionalizuota visuminė tikrovė, ir per jas iš tikrųjų Visuotinis Tėvas vykdo betarpišką ir asmeninę pagrindinių begalybės funkcijų kontrolę.