Įžanga

(1143.1) 104:0.1 APREIKŠTOS religijos sampratos apie Trejybę nereikia painioti su evoliucinių religijų triadų tikėjimais. Triadų idėjos kilo iš didelės dalies tokių ryšių, kurie sukelia minčių, bet daugiausia dėl rankos pirštų trijų sąnarių, dėl to, kad mažiausia trimis kojomis galima stabilizuoti taburetę, dėl to, kad trys atramos taškai gali išlaikyti pastatytą palapinę, dar daugiau, primityvusis žmogus ilgą laiką nesugebėjo suskaičiuoti daugiau negu iki trijų.

(1143.2) 104:0.2 Be tam tikrų natūralių derinių, tokių, kaip praeitis ir dabartis, diena ir naktis, karšta ir šalta, ir vyras ir moteris, žmogus apskritai turi polinkį galvoti triadomis: vakar, šiandien, ir rytoj; saulėtekis, vidurdienis, ir saulėlydis; tėvas, motina, ir vaikas. Triskart valio šūksniu pagerbiamas nugalėtojas. Mirusieji yra laidojami trečiąją dieną, o vėlė nuraminama triskart apiplovus vandeniu.

(1143.3) 104:0.3 Dėl šitų natūralių asociacijų žmogiškajame patyrime, religijoje atsirado triados, ir tai įvyko likus daug laiko iki to, kai Dievybių Rojaus Trejybė, arba netgi bet kuris iš jų atstovų, buvo apreikštas žmonijai. Vėliau, persai, indusai, graikai, egiptiečiai, babiloniečiai, romėnai, ir skandinavai visi turėjo triadų dievus, bet jie vis dar buvo netikros trejybės. Visos triadų dievybės buvo natūralios kilmės, ir vienu ar kitu metu atsirado išmintingiausiose Urantijos tautose. Kartais evoliucinės triados samprata susipainiodavo su apreikštos Trejybės samprata; šitokiais atvejais dažnai neįmanoma vienos atskirti nuo kitos.