(1116.2) 101:10.1 Išmintingas žmogus žino, kad jis yra gamtos vaikas, materialios visatos dalis; jis lygiai taip pat nemato jokio individualios asmenybės išlikimo energetinės visatos matematinio lygio judėjimuose ir įsitempimuose. Taip pat žmogus niekada negalės pamatyti ir dvasinės tikrovės tyrinėdamas fizines priežastis ir pasekmes.

(1116.3) 101:10.2 Žmogiškoji būtybė taip pat žino, kad ji yra idėjų kosmoso dalis, ir nors samprata gali išsilaikyti ilgiau negu mirtingojo gyvenimo tarpsnis, bet pačioje sampratoje nėra nieko tokio, kas pažymėtų suvokiančios asmenybės asmeninį išlikimą. Taip pat ir logikos ir protavimo galimybių išnaudojimas niekada neatskleis logikui ar samprotautojui amžinosios tiesos apie asmenybės išlikimą.

(1116.4) 101:10.3 Materialus dėsnio lygis užtikrina priežastingumo tęstinumą, nesibaigiantį pasekmės reagavimą į anksčiau buvusį veiksmą; proto lygis numato idėjų tęstinumo įamžinimą, nenutrūkstamą koncepcinio potencialo tekėjimą iš anksčiau egzistavusių koncepcijų. Bet nė vienas iš šitų visatos lygių besidominčiam mirtingajam neatskleidžia kelio, kaip išsivaduoti iš dalinio statuso ir iš nepakenčiamos nežinomybės, susijusios su tuo, kad visatoje jis yra laikina realybė, laikina asmenybė, pasmerkta užgęsti po to, kada bus išeikvotos ribotos gyvybės energijos.

(1116.5) 101:10.4 Būtent tiktai morontiniu keliu, vedančiu į dvasinę įžvalgą, žmogus sugeba sutraukyti grandines, neatskiriamas nuo savo mirtingojo statuso visatoje. Energija ir protas iš tikrųjų veda atgal į Rojų ir Dievybę, bet nei energijos dovana, nei proto dovana žmogui neateina tiesiai iš tokios Rojaus Dievybės. Tiktai dvasiniu požiūriu žmogus tikrai yra Dievo vaikas. Ir tai yra tiesa, nes būtent tiktai dvasine prasme žmogui šiuo metu yra padovanotas ir jo viduje gyvena Rojaus Tėvas. Žmonija niekada negalės atrasti dieviškumo, išskyrus tiktai tada, kada eis religinio patyrimo ir tikrojo įtikėjimo keliu. Dievo tiesos priėmimas įtikėjimo dėka įgalina žmogų išsivaduoti iš apibrėžtų materialių apribojimų uždarumo ir jam suteikia racionalią viltį, kad jis saugiai pereis iš materialios sferos, kurioje ištinka mirtis, į dvasinę sferą, kurioje gyvenimas yra amžinas.

(1116.6) 101:10.5 Religijos tikslas yra ne patenkinti smalsumą apie Dievą, bet vietoje šito suteikti intelektualų pastovumą ir filosofinį saugumą, stabilizuoti ir praturtinti žmogaus gyvenimą, suliejant tai, kas yra mirtingas, su tuo, kas yra dieviškas, tą, kas yra dalinis, su tuo, kas yra tobulas, žmogų ir Dievą. Būtent religinio patyrimo dėka žmogaus sampratos apie idealumą yra apdovanojamos tikrove.

(1116.7) 101:10.6 Niekada negali būti mokslinių arba loginių dieviškumo įrodymų. Vien tiktai protas niekada negali pagrįsti religinio patyrimo vertybių ir gėrio. Bet visada teisinga bus šitai: Kas tiktai nori vykdyti Dievo valią, tas tikrai suvokia dvasinių vertybių pagrįstumą. Tai yra daugiausia, ką būtų galima pasiekti mirtingojo lygyje, kad būtų pateikti religinio patyrimo tikrovės įrodymai. Toks įtikėjimas suteikia vienintelį išsivadavimą iš materialaus pasaulio mechaninių gniaužtų ir iš intelektualaus pasaulio neužbaigtumo klaidinančio iškraipymo; būtent tai ir yra vienintelis atrastas sprendimas iš aklavietės žmogui mąstant apie individualios asmenybės tebesitęsiantį išlikimą. Tai yra vienintelis kelias į tikrovės užbaigtumą ir į gyvenimo amžinybę meilės, įstatymo, vienybės, ir vis augančio Dievybės pasiekimo visatinėje kūrinijoje.

(1117.1) 101:10.7 Religija veiksmingai išgydo žmogaus idealistinės izoliacijos arba dvasinio vienišumo jausmą; ji tikintįjį išlaisvina kaip Dievo sūnų, naujos ir prasmingos visatos pilietį. Religija žmogui garantuoja, kad eidamas su teisumo šviesos spinduliu, pastebimu jo sieloje, jis šitaip susitapatina su Begaliniojo planu ir Amžinojo tikslu. Tokia išlaisvinta siela tuoj pat ima jaustis kaip namuose šitoje naujoje visatoje, savojoje visatoje.

(1117.2) 101:10.8 Kada jūs patiriate tokią įtikėjimo transformaciją, tada jūs daugiau nebebūnate matematinio kosmoso vergiška dalis, bet vietoje šito jūs esate išlaisvintas Visuotinio Tėvo sūnus turintis valią. Nuo šiol toks išlaisvintas sūnus prieš negailestingą dalią, kuri užbaigia žemiškąją egzistenciją, kovoja nebe vienas; daugiau jis iš tiesų nebekovoja prieš visą gamtą, kada visos jėgos yra atsigręžusios prieš jį; daugiau jis nebepraranda drąsos dėl paralyžuojančios baimės, jog, galbūt, jis pasitikėjo beviltiška iliuzija arba savo įtikėjimą susiejo su fantastiniu klydimu.

(1117.3) 101:10.9 Dabar, greičiau, Dievo sūnūs iš tikrųjų ima bendrai kovoti tokiame mūšyje, kada tikrovė triumfuoja prieš dalinius egzistencijos šešėlius. Pagaliau visi tvariniai ima sąmoningai suvokti tą faktą, jog Dievas ir beveik beribės visatos visos dieviškosios gausybės yra jų pusėje dangiškoje kovoje dėl to, kad būtų pasiekta gyvenimo amžinybė ir statuso dieviškumas. Tokie įtikėjimu išlaisvinti sūnūs tikrai dalyvauja laiko kovose amžinybės aukščiausiųjų jėgų ir dieviškųjų asmenybių pusėje; net ir savo orbitomis skriejančios žvaigždės dabar kovoja jų labui; į visatą jie pagaliau žvelgia iš vidaus, iš Dievo požiūrio taško, ir iš materialios izoliacijos netikrumo viskas yra transformuojama į amžinojo dvasinio žengimo į priekį užtikrintumą. Net ir pats laikas tampa ne kuo nors kitu, bet tik amžinybės šešėliu, kurį Rojaus realybės meta ant erdvės judančio puikumo.

(1117.4) 101:10.10 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]