(1107.8) 101:3.1 Religija yra tokia gyvybinga, kad ji išsilaiko, kai nėra ir išsimokymo. Ji egzistuoja, nepaisant to, jog yra užkrėsta klaidingomis kosmologijomis ir neteisingomis filosofijomis; ji išlieka net ir po metafizikos supainiojimų. Per visus istorinius religijos vingius visada išsilaiko tai, be ko negali apsieiti žmogiškasis žengimas į priekį ir išlikimas: etinė sąžinė ir morali sąmonė.

(1108.1) 101:3.2 Įtikėjimo įžvalga, arba dvasinė intuicija, yra kosminio proto apdovanojimas drauge su Minties Derintoju, kuris yra Tėvo dovana žmogui. Dvasinis protas, sielos intelektas, yra Šventosios Dvasios padovanojimas, Kuriančiosios Dvasios dovana žmogui. Dvasinė filosofija, dvasinių realybių išmintis yra Tiesos Dvasios padovanojimas, save padovanojančių Sūnų bendra dovana žmonių vaikams. Ir šitų dvasinių padovanojimų suderinimas ir tarpusavio suvienijimas sudaro žmogaus dvasinę asmenybę su jos potencialiu likimu.

(1108.2) 101:3.3 Būtent tai yra ta pati dvasinė asmenybė, primityvioje ir embriono formoje, kuri Derintojo globoje išlieka po natūralios materialaus kūno mirties. Šita dvasinės kilmės sudėtinė esybė kartu su žmogiškuoju patyrimu yra įgalinta, to gyvenimo būdo, kurį suteikia dieviškieji Sūnūs, išlikti (Derintojo globoje) po materialaus savojo aš proto ir materijos suirimo, kada tokią laikiną partnerystę tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis, nutraukia gyvybingo judėjimo užbaigimas.

(1108.3) 101:3.4 Per religinį įtikėjimą žmogaus siela atskleidžia save ir demonstruoja savo iškylančios prigimties potencialų dieviškumą tipišku būdu, kuriuo ji priverčia mirtingąją asmenybę reaguoti į tam tikras varginančias intelektualias ir išmėginančias visuomenines situacijas. Nuoširdų dvasinį įtikėjimą (tikrą moralią sąmonę) atskleidžia tai, kad jis:

(1108.4) 101:3.5 1. Sukelia etikos ir moralės žengimą į priekį, nepaisant įgimtų ir priešiškų gyvulinių polinkių.
(1108.5) 101:3.6 2. Sukuria didingą pasitikėjimą Dievo gerumu net ir kartaus nusivylimo ir triuškinančio pralaimėjimo akivaizdoje.
(1108.6) 101:3.7 3. Gimdo giluminę drąsą ir pasitikėjimą, nepaisant gamtos priešiškumo ir fizinės nelaimės.
(1108.7) 101:3.8 4. Demonstruoja nepaaiškinamą savitvardą ir sustiprinančią ramybę nežiūrint sunkių ligų ir net aštraus fizinio skausmo.
(1108.8) 101:3.9 5. Išlaiko paslaptingą asmenybės savitvardą ir ramybę netinkamo elgesio ir grubiausio neteisingumo akivaizdoje.
(1108.9) 101:3.10 6. Išlaiko dieviškąjį pasitikėjimą galutine pergale nepaisant tariamai aklo likimo žiaurumų ir akivaizdžiai visiško gamtos jėgų abejingumo žmogaus gerovei.
(1108.10) 101:3.11 7. Išlaiko nepalaužiamą tikėjimą į Dievą nepaisant visų tam prieštaraujančių logikos įrodymų ir sėkmingai atsilaiko prieš visus kitus intelektualius išvedžiojimus.
(1108.11) 101:3.12 8. Toliau demonstruoja drąsų įtikėjimą į sielos išlikimą nepaisant netikro mokslo apgaulingų mokymų ir neprotingos filosofijos įtikinėjančių apgavysčių.
(1108.12) 101:3.13 9. Gyvena ir triumfuoja nepriklausomai nuo dabartinių laikų sudėtingų ir iš dalies išvystytų civilizacijų triuškinančiai sunkios naštos.
(1108.13) 101:3.14 10. Prisideda prie to, jog nuolat išliktų altruizmas, nepaisant žmogiškojo savanaudiškumo, visuomeninių antagonizmų, pramoninio godumo, ir politinio menko prisiderinimo prie gyvenimo aplinkybių.
(1108.14) 101:3.15 11. Atkakliai laikosi drąsaus tikėjimo visatos vienybe ir dieviškuoju vadovavimu, nepaisant blogio ir nuodėmės supainiojančio buvimo.
(1108.15) 101:3.16 12. Toliau garbina Dievą į nieką nekreipdamas dėmesio. Išdrįsta pareikšti, “Net jeigu jis mane ir sunaikins, vis tiek aš tarnausiu jam.”

(1108.16) 101:3.17 Mes žinome, tada, pagal tris reiškinius, jog žmogus turi dieviškąją dvasią arba dvasias, gyvenančias jo viduje: pirma, pagal jo asmeninį patyrimą—religinį įtikėjimą; antra, pagal apreiškimą—asmeninį ir rasinį; ir trečia, pagal stebinantį tokių nepaprastų ir nenatūralių reakcijų į savo materialią aplinką demonstravimą, kaip tą iliustruoja anksčiau išvardinti panašūs į dvasinius dvylika pasireiškimų tikros žmogiškosios egzistencijos aktualių ir išbandančių situacijų akivaizdoje. Ir yra dar ir kitokių.

(1109.1) 101:3.18 Ir būtent kaip tik tokia gyvybinga ir energinga įtikėjimo veikla religijos sferoje įgalina mirtingąjį žmogų patvirtinti tai, kad jis asmeniškai turi tą aukščiausiąją žmogiškosios prigimties dovaną, religinį patyrimą, ir kad yra tos aukščiausiosios žmogiškosios prigimties dvasinė tikrovė, religinis patyrimas.