(655.6) 57:5.1 Prieš 5.000.000.000 metų jūsų saulė buvo santykinai izoliuotas degantis dangaus kūnas, prisitraukęs didžiąją dalį materijos, skriejusios netoli erdvėje, tuos neseniai buvusių sukrėtimų, kurie lydėjo jos pačios atsiradimą, likučius.

(655.7) 57:5.2 Šiandien, jūsų saulė yra pasiekusi santykinį stabilumą, bet jos vienuolikos su puse metų saulės dėmių ciklai išduoda, kad savo jaunystėje ji buvo nepastovi saulė. Jūsų saulės egzistavimo pradžioje besitęsiantis traukimasis ir dėl to palaipsniui kylanti temperatūra jos paviršiuje sukėlė didžiausias konvulsijas. Šitiems titaniškiems kvėpavimams prireikdavo trijų su puse dienos tam, kad būtų užbaigtas besikeičiančio ryškumo ciklas. Šita besikeičianti būsena, šitas periodiškas pulsavimas, jūsų saulę padarė labai jautrią kai kuriems išoriniams poveikiams, su kuriais ji turėjo netrukus susidurti.

(655.8) 57:5.3 Tokiu būdu iš tikrųjų vietinės erdvės arena buvo parengta tam, jog unikaliai atsirastų Monmatija, toks yra jūsų saulės planetinės šeimos, tos saulės sistemos, kuriai priklauso jūsų pasaulis, vardas. Mažiau negu vienas procentas Orvontono planetinių sistemų turi panašią kilmę.

(655.9) 57:5.4 Prieš 4.500.000.000 metų milžiniška Angonos sistema ėmė artėti prie šitos atsiskyrusios saulės. Šitos gigantiškos sistemos centras buvo erdvės tamsusis milžinas, kietas, su labai didžiule energine įkrova, ir turintis galingą gravitacinį traukimą.

(656.1) 57:5.5 Kada Angona prie saulės labiau priartėjo, tada, saulės pulsavimo maksimalaus išsiplėtimo momentais, dujinių medžiagų srovės būdavo iššaunamos į erdvę kaip gigantiški saulės liežuviai. Iš pradžių šitie liepsningų dujų liežuviai neišvengiamai nukrisdavo atgal į saulę, bet kuomet Angona artinosi vis labiau ir labiau, tuomet tos gigantiškos viešnios gravitacinis traukimas tapo tokiu galingu, kad šitie dujų liežuviai kai kuriose vietose atitrūkdavo, šaknys sukrisdavo atgal į saulę, tuo tarpu išorinės dalys pasilikdavo atitrūkusios, kad sudarytų savarankiškus materijos kūnus, saulės meteoritus, kurie nedelsiant imdavo skrieti aplink saulę savo pačių elipsinėmis orbitomis.

(656.2) 57:5.6 Angonos sistemai vis artėjant, iš saulės ištraukta materija vis augo ir augo: iš saulės buvo atitraukiama vis daugiau ir daugiau materijos, kad taptų savarankiškais kūnais, skriejančiais aplink esančioje erdvėje. Tokia situacija vystėsi maždaug penkis šimtus tūkstančių metų tol, kol Angona prie saulės prisiartino arčiausia; tuomet saulė, dar tuo pačiu paveikta vienos iš savo periodiškų vidinių konvulsijų, patyrė dalinį suirimą; iš priešingų pusių ir vienu metu, su jėga buvo išsviesti milžiniški materijos tūriai. Nuo Angonos pusės buvo ištraukta milžiniška saulės dujų kolona, gana nusmailėjusi iš abiejų pusių ir ryškiai išsipūtusi centre, kuri iš saulės tiesioginės gravitacijos kontrolės visiškai ištrūko.

(656.3) 57:5.7 Šita milžiniška saulės dujų kolona, kuri buvo tokiu būdu atskirta nuo saulės, vėliau išsivystė į dvylika saulės sistemos planetų. Aidu atsiliepiantis dujų išmetimas iš priešingos saulės pusės kartu su padidėjusiu reagavimu į šito gigantiško saulės sistemos protėvio išsiveržimą, nuo to laiko kondensavosi į meteorus ir saulės sistemos erdvės dulkes, nors didelę, labai didelę šitos materijos dalį vėliau vėl iš naujo pasigriebė saulės gravitacija, kada Angonos sistema pasitraukė į tolimąją erdvę.

(656.4) 57:5.8 Nors Angonai ir pavyko atitraukti saulės sistemos protėvinę planetų materiją ir milžinišką materijos tūrį, dabar skriejantį aplink saulę kaip asteroidai ir meteorai, bet iš šitos saulės materijos sau ji neišsaugojo visiškai nieko. Besisvečiuojanti sistema neprisiartino tiek arti, kad realiai pasivogtų bent kiek iš saulės substancijos, bet ji priskriejo pakankamai arti, kad į įsiterpiančią erdvę atitrauktų visą materiją, kuri sudaro šiandieninę saulės sistemą.

(656.5) 57:5.9 Tos penkios vidinės ir penkios išorinės planetos greitai susiformavo miniatiūroje iš vėstančių ir besikondensuojančių branduolių mažiau masyviuose ir plonėjančiuose galuose to gigantiško gravitacinio išsipūtimo, kurį Angonai pasisekė atplėšti nuo saulės, tuo tarpu Saturnas ir Jupiteris buvo suformuoti iš masyvesnių ir išsipūtusių centrinių dalių. Jupiterio ir Saturno galingas gravitacinis traukimas anksti pasigriebė didžiąją materijos dalį, kuri buvo pavogta iš Angonos, kaip šitą liudija jų kai kurių palydovų skriejimas į priešingą pusę.

(656.6) 57:5.10 Jupiteris ir Saturnas, kadangi kilo iš milžiniškos superkarštų saulės dujų kolonos paties centro, todėl turėjo tiek daug labai karštos saulės materijos, kad jie švietė spindinčia šviesa ir skleidė milžinišką karščio kiekį; iš tikrųjų jos trumpą laiką po savo susiformavimo į atskirus erdvės kūnus buvo antrinės saulės. Šitos dvi didžiausios planetos saulės sistemoje išliko didele dalimi dujinėmis iki šios dienos, dar net neatvėsusios iki visiško kondensavimosi ar sukietėjimo taško.

(656.7) 57:5.11 Kitų dešimties planetų branduoliai, susidarę dėl dujų susitraukimo, greitai pasiekė kietėjimo etapą, ir tokiu būdu ėmė prie savęs pritraukti vis daugiau meteorinės materijos, skriejusios netoli erdvėje. Šitokiu būdu saulės sistemos pasauliai turėjo dvigubą kilmę: kondensuotų dujų branduoliai vėliau padidėjo, pasigaudami milžinišką kiekį meteorų. Iš tikrųjų jie vis dar tebegaudo meteorus, bet daug mažesniu kiekiu.

(657.1) 57:5.12 Planetos nesisuka aplink saulę savo motininės saulės ekvatorine plokštuma, ką jos darytų, jeigu būtų išmestos dėl saulės sukimosi. Vietoje šito jos keliauja ta plokštuma, kokia saulės masę ištraukė Angona ir kuri susiformavo dideliu kampu su saulės ekvatoriaus plokštuma.

(657.2) 57:5.13 Nors Angona saulės masės nepajėgė pasigriebti nė trupučio, bet jūsų saulė prie savo besikeičiančios planetinės šeimos tikrai šiek tiek prisidūrė iš apsilankiusios sistemos erdvėje skriejusios medžiagos. Dėl Angonos stipraus gravitacinio lauko, jai pavaldžių planetų šeima skriejo tokiomis orbitomis, kurios buvo gerokai nutolusios nuo šio tamsiojo milžino; ir tuoj po saulės sistemos protėvinės masės išstūmimo ir tuo metu, kai Angona dar buvo saulės kaimynystėje, trys iš didžiųjų Angonos sistemos planetų skriejo taip arti masyvaus saulės sistemos protėvio, kad jo gravitacinis traukimas, padidintas tos saulės traukos, buvo pakankamas tam, kad nugalėtų Angonos gravitacijos grybšnį ir visam laikui atitrauktų šitas tris priklausomas dangiškojo klajūno dalis.

(657.3) 57:5.14 Visa saulės sistemos materija, kilusi iš saulės, iš pradžių buvo apdovanota vienodos krypties orbitiniu skriejimu, ir jeigu nebūtų buvę šitų trijų svetimų erdvės kūnų įsiveržimo, tai visa saulės sistemos materija tebeturėtų tą pačią orbitinio judėjimo kryptį. Atsitiko taip, jog trys Angonos intakai atsirandančioje saulės sistemoje suteikė naujas ir svetimas reguliuojančias jėgas, o dėl šito atsirado priešingos krypties judėjimas. Priešingos krypties judėjimas bet kurioje astronominėje sistemoje visada būna atsitiktinis ir visada kyla dėl svetimų erdvės kūnų susidūrimo įtakos. Tokie susidūrimai nevisada gali sukelti priešingos krypties judėjimą, bet nė vieno kūno, skriejančio priešinga kryptimi, neatsiranda niekur kitur, išskyrus tokią sistemą, kurios masės turi skirtingą kilmę.