(1143.4) 104:1.1 Urantijai pirmąjį apreiškimą, vedantį į Rojaus Trejybės suvokimą, perteikė Princo Kaligastijos personalas maždaug prieš pusę milijono metų. Šitą seniausiąją Trejybės sampratą pasaulis prarado neramiais laikais po planetinio maišto.

(1143.5) 104:1.2 Antrą kartą sampratą apie Trejybę perteikė Adomas ir Ieva pirmajame ir antrajame soduose. Šitie mokymai nebuvo iki galo užmiršti net ir Makiventos Melkizedeko laikais, praėjus maždaug trisdešimt penkiems tūkstančiams metų, nes setitų samprata apie Trejybę išsilaikė tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte, bet ypač Indijoje, kur ji buvo įamžinta Agni, Vedų trigalvio ugnies dievo, įvaizdžiu.

(1143.6) 104:1.3 Trečiąjį Trejybės pristatymą pateikė Makiventa Melkizedekas, ir šią doktriną simbolizavo trys koncentriniai apskritimai, pavaizduoti ant metalinės plokštelės, kurią Salemo išminčius nešiojo ant krūtinės. Bet Makiventai buvo labai sunku mokyti Palestinos beduinus sampratos apie Visuotinį Tėvą, Amžinąjį Sūnų, ir Begalinę Dvasią. Didžioji dalis jo mokinių manė, jog Trejybę sudaro Norlatiadeko tie trys Patys Aukštieji; nedaug buvo tokių, kurie manė, jog Trejybę sudaro Sistemos Valdovas, Žvaigždyno Tėvas, ir vietinės visatos Dievybė Kūrėjas; dar mažiau net ir neaiškiai suvokė idėją apie Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios susivienijimą Rojuje.

(1144.1) 104:1.4 Salemo misionierių veiklos dėka Melkizedeko mokymai apie Trejybę palaipsniui išplito didelėje Euroazijos ir Šiaurės Afrikos dalyje. Vėlesniųjų anditų amžiais ir per epochas, kurios ėjo po Melkizedeko, dažnai sunku pamatyti skirtumą tarp triadų ir trejybių, kada abi sampratos tam tikru laipsniu susiliejo ir suaugo.

(1144.2) 104:1.5 Indusai trejybiškumą suvokia kaip Būtybę, Intelektą, ir Džiaugsmą. (Vėlesnioji indų samprata buvo Brahma, Šiva, ir Višnu). Nors ankstesniuosius Trejybės apibūdinimus į Indiją atnešė dvasininkai setitai, bet vėlesniąsias idėjas apie Trejybę atsinešė Salemo misionieriai, o jas išvystė vietiniai Indijos mąstytojai, šitas doktrinas sujungdami su evoliucinėmis triadų sampratomis.

(1144.3) 104:1.6 Budistų tikėjimas sukūrė dvi trejybiško pobūdžio doktrinas: Ankstyvesnioji buvo Mokytojas, Įstatymas, ir Brolystė; tai buvo Gautamos Sidhartos požiūris. Vėlesniąją idėją, išplitusią tarp šiaurinės atšakos Budos pasekėjų, sudarė Aukščiausiasis Viešpats, Šventoji Dvasia, ir Įsikūnijęs Išgelbėtojas.

(1144.4) 104:1.7 Ir šitos indusų ir budistų idėjos buvo tikri trejybiškumo postulatai, tai yra, monoteistinio Dievo trikarčio pasireiškimo idėja. Tikroji trejybės koncepcija nėra tiesiog trijų atskirų dievų sugrupavimas draugėn.

(1144.5) 104:1.8 Hebrajai žinojo apie Trejybę iš kenitų pasakojimų apie Melkizedeko laikus, bet jų monoteistinis uolumas, siekiant vieno Dievo, Jahvės, taip užtemdė visus tokius mokymus, jog iki to meto, kada pasirodė Jėzus, Elohimo doktrina iš žydų teologijos iš esmės buvo išrauta. Hebrajų protas negalėjo suderinti trejybiškos sampratos su monoteistiniu tikėjimu į Vienintelį Viešpatį, Izraelio Dievą.

(1144.6) 104:1.9 Islamiškojo tikėjimo pasekėjai lygiai taip nesugebėjo suvokti Trejybės idėjos. Atsirandančiam monoteizmui visada sunku toleruoti trinariškumą, kada susiduriama su politeizmu. Trejybės idėja geriausiai įsitvirtina tose religijose, kurios turi tvirtą monoteistinę tradiciją drauge su lanksčia doktrina. Didiesiems monoteistams, hebrajams ir mohamedonams, buvo sunku matyti skirtumą tarp to, kada yra garbinimi trys dievai, politeizmas, ir trinariškumo, kada yra garbinama viena Dievybė, egzistuojanti dieviškumo ir asmenybės trivieniame pasireiškime.

(1144.7) 104:1.10 Jėzus savo apaštalus mokė tiesos, susijusios su Rojaus Trejybės asmenimis, bet jie manė, kad jis kalba perkeltine prasme ir simboliškai. Išauklėtiems hebrajiško monoteizmo įtakoje, jiems buvo sunku puoselėti bet kokį kitą tikėjimą, kuris atrodė, jog prieštarauja viešpataujančiai jų sampratai apie Jahvę. Ir pirmieji krikščionys paveldėjo tą hebrajišką prietarą, nukreiptą prieš Trejybės sampratą.

(1144.8) 104:1.11 Pirmoji krikščionybės Trejybė buvo paskelbta Antioke, ir ją sudarė Dievas, jo Žodis, ir jo Išmintis. Paulius žinojo apie Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios Rojaus Trejybę, bet jis retai kada ją skelbė, ir ją paminėjo tiktai keliuose savo laiškuose naujai besiformuojančioms bažnyčioms. Net ir tada, kaip ir jo bičiuliai apaštalai, Paulius painiojo Jėzų, vietinės visatos Sūnų Kūrėją, su Dievybės Antruoju Asmeniu, Rojaus Amžinuoju Sūnumi.

(1144.9) 104:1.12 Trejybės krikščioniškąją sampartą, kuri pripažinimą ėmė išsikovoti baigiantis pirmajam amžiui po Kristaus, sudarė Visuotinis Tėvas, Nabadono Sūnus Kūrėjas, ir Salvingtono Dieviškoji Dvasia—vietinės visatos Motina Dvasia ir Sūnaus Kūrėjo kuriančioji partnerė.

(1145.1) 104:1.13 Nuo Jėzaus laikų Rojaus Trejybės tikroji tapatybė Urantijoje nebuvo žinoma (išskyrus nedidelį skaičių individų, kuriems ji buvo apreikšta specialiai) iki jos pavaizdavimo šituose apreiškiamuose dokumentuose. Bet, nors krikščioniškoji samprata praktiškai ir buvo klaidinga, vis tik ji iš esmės buvo teisi dvasinių ryšių atžvilgiu. Tiktai dėl savo filosofinių reikšmių ir kosmologinių pasekmių šitoji samprata iš tikrųjų patiria sunkumų: Daugeliui tų, kurie turi kosminį mąstymą, sunku patikėti, jog Dievybės Antrasis Asmuo, begalinės Trejybės antrasis narys, kažkada gyveno Urantijoje; ir nors dvasiniu požiūriu tai yra teisinga, bet tai nėra tikrovės faktas. Kūrėjai Mykolai visiškai įkūnija Amžinojo Sūnaus dieviškumą, bet jie nėra toji absoliuti asmenybė.